Wikiversity

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Slavai – tautų, kalbančių slavų kalbomis, grupė. Ši grupė kartu su germanais ir romanais yra viena iš gausiausių indoeuropiečių kalbų šeimos grupių Europoje. Kalbančios slavų kalbomis tautos daugiausia gyvena Vidurio ir Rytų Europoje. Tai gausiausia Europos kalbinė ir tautinė grupė.

Dabartinės šalys, kuriose daugumą sudaro slavai:

Didelės slavų tautų mažumos gyvena Kazachstane, Kirgizijoje, Moldavijoje, Latvijoje ir Estijoje. Slavų tautos mažumas sudaro ir Lietuvoje, Uzbekijoje, Vokietijoje (sorbai), Austrijoje.

Slavų tautos pagal kalbas skirstomos į vakarų slavus, rytų slavus ir pietų slavus. Išnykusios yra Dakijos slavų, Panonijos slavų ir Palabio slavų grupės.

Pavadinimo slavas etimologija ir kilmė yra vis dar neaiški; nei vienas iš daugelio spėjimų, kuriuos pateikė filologai, neįsitvirtino. Kai kurių mokslininkų nuomone Tacito minimi venedai taip pat yra slavai.

Slavai pradedami minėti rašytiniuose šaltiniuose nuo VI a. Iki tol minimos romėnų istorikų tautos tarp galindų ir sarmatų taip pat kartais priskiriamos slavams. Netgi anksčiausiuose šaltiniuose slavai įvardinami gana skirtingai. Seniausi slavų paminklai mini Slovene (daugiskaita iš vienaskaitos Slovenin), jų šalis vadinama Slovensko, kalba – slovenesk jazyk, o žmonės slovensk narod. Graikai rašė Soubenoi, bet VI a. autoriai taip pat naudojo Sklabenoi, Sklauenoi, Sklabinoi, Sklauinoi pavadinimus. Romėnų autoriai naudojo Sclaueni, Sclauini pavadinimus. Vėlesni autoriai naudojo Sthlabenoi, Sthlabinoi pavadinimus, o romėnai rašė Sthlaueni, Sthlauini.

Apibūdinimas Slawus istoriniuose šaltiniuose yra paliudytas kaip „genties vardas“, o pagal Vita Methodii liudijimą senovės Moravijos valdovas Rostislavas siuntė Bizantijos imperatoriui raštą, kuriame jis save ir savuosius apibūdina kaip my sloveni (mes slavai).

Slavų genčių vardai, kaip liudija jau Kasiodoras ir Jordanas, daugeliu atveju išvedami iš jų gyvenamos vietos, todėl galime spėti, kad „slavai“ yra greičiau aplinkinių svetimų tautų primestas apibūdinimas, o ne pačių slavų save apibūdinti naudotas pavadinimas. Tautų formavimosi „priešistorėje“ slavai pirmiausia išorės stebėtojų laikomi nediferencijuota visuma, remiantis jų kalbų giminiškumu, analogiškai bendrai tendencijai svetimuosius jungti į didesnius vienetus.

Pasak kitos teorijos „slavas“ kilęs nuo žodžio „slovo“, t. y. žodis. Taip neva slavai save skyrė nuo germanų, kuriuos vadino „niemcy“, t. y. nebyliai. Taigi „slavai“ tai „šnekantis suprantamais žodžiais“, o kiti „nesugebantys šnekėti suprantamais žodžiais“. Ši etimologija tarp slavų laikoma viena įtikimiausių.

Per ilgus slavų karus su germanais nemažai slavų pateko į vergų rinką, dėl to žodis „slavas“ kai kuriose kalbose labai artimas „vergui“ (angl. slave, vok. Sklave).

Analogiškai teritorija, kurioje gyveno slavai ir kuriai tų laikų literatūroje nebuvo jokio specialaus pavadinimo, buvo Sclavia/Sclavinia, t. y. slavų teritorija. Kai tik su tautinėmis grupėmis, kurios iš tolo atrodė kaip viena homogeniška grupė buvo sueinama į artimesnius santykius – ar jie būtų taikūs ar kariniai – iš praktinių priežasčių „slavus“ jau reikėjo skirti. Iš pradžių verčiamasi geografiniais pavadinimais, vėliau perimami pačių genčių naudoti vardai. Iš bendro „slavų“ pavadinimo išsiskiria „Moravijos“, „Bohemijos“, „Lenkijos“ slavai, kol bendras apibūdinimas tampa nebereikalingu ir trumpinant kalbama apie lenkus, moravus ir čekus.

Slavai yra indoeuropiečiai. Slavų prokalbė susiformavo indoeuropiečių archeologinės virvelinės keramikos kultūros teritorijoje, kuri Europoje pasirodė apie 3000 m. pr. m. e. ir apėmė plotą nuo dabartinės Belgijos vakaruose iki Dnepro baseino rytuose bei pietų Švedijos ir pietų Suomijos šiaurėje. Vadinasi, tai buvo plotas, kuriame ilgainiui susiformavo germanų, baltų ir slavų kalbos.

Dėl slavų prokalbės kilmės yra trys hipotezės. Viena jų teigia, jog slavų prokalbė atsirado greta germanų ir baltų prokalbių dėl „virvelininkų“ tolesnės tarminės diferenciacijos. Kita hipotezė teigia, kad iš pradžių iš minėtosios šiaurinės indoeuropiečių tarmių grupės atskilo bendra baltų-slavų prokalbė, kuri vėliau išsišakojo į atskiras baltų ir slavų prokalbes. Šios hipotezės šalininkai remiasi dideliu baltų ir slavų kalbų panašumu ir šių kalbų bendrais faktais (ypač leksikos), kurių atitikmenų nėra kitose indoeuropiečių kalbose. Trečioji hipotezė slavų prokalbę kildina iš baltų periferinių (paprastai pietinių) dialektų. Ši hipotezė grindžiama daugiausia prūsų-slavų kalbų paralelėmis.

Tiksli slavų protėvynės vieta yra mokslininkų ginčijama. Tradiciškai laikoma, kad tai Volynė bei Dnepro baseinas, taip pat Vyslos ir Oderio aukštupiai. Iš ten slavai plito į pietus, rytus ir vakarus.

Tačiau yra ir daug prieštaraujančių šiai teorijų, pagal kurias slavų protėvyne laikoma dabartinė Lenkija ir Podolė (autochtoninė teorija), teritorija tarp Volgos ir Uralo, prie Aralo ežero, Dono, vidurio Dunojaus baseine. Be to, šiuolaikinė kalbotyra ir archeologija atmeta slavų protėvynę Dnepro baseino aukštupyje, nes jame iki VI m. e. a., t. y. iki didžiosios slavų migracijos gyveno baltų gentys. Taip pat priimta manyti, kad teritorija tarp Volgos ir Uralo buvo ištisai finougriška, ne slaviška.

Tad daugelis tyrinėtojų dabar linkę manyti, jog III-V m.e.a. slavų plotas dar nebuvęs didelis ir šiaurėje siekęs Pripetės upę (Dnepro dešinysis intakas), rytuose – Dnepro vidupį, pietuose – Karpatų prieigas, o vakaruose – Vyslos vidupį.

Tik VI-VII a., t. y. jau istoriniais laikais, pasirodo žinių apie slavus. Tuo metu prasidėjo intensyvi slavų ekspansija. Senovės autoriai – istorikas Jordanas[(istorikas)], aprašydamas gotus bei hunų karus, ir kiti, vis dažniau pradeda minėti slavų protėvius – antus ir sklavinus. 518–527 m. antai puolė Bizantiją. 551 metais sklavinai prie Adrianopolio sumušė Justiniano I kariuomenę. Antams ir sklavinams VII a. jau buvo pažįstama ariamoji žemdirbystė.

Avarų ekspansija trumpam sustabdė slavų plitimą. Avarai sumušė antus ir sklavinus, puolė frankus ir 567 m. sužlugdė gepidų valstybę. To laikmečio slavus charakterizuojanti archeologinė Prahos kultūra mokslinėje literatūroje kartais vaizduojama pašiepiamai skurdi, tačiau toks požiūris mažiausiai yra naivus – karo pabėgėliai ir aukos negali pasižymėti nei turtais nei prabangos reikmėmis.

VI ir VII a. sandūroje slavai tęsė ekspansiją net trimis kryptimis – šiaurės, traukdami į Dnepro baseiną, vakarų – kovodami dėl Vyslos baseino ir germanų žemių (asimiliavo dalį venedų, perėmę net jų vardą), bei pietų, į Balkanus. Slavų įtaką Balkanuose rodo tiurkų kilmės klajoklių bulgarų asimiliacija: 679 m. bulgarai nuo Juodosios jūros įsibrovė į slavų gyvenamas žemes, bet buvo greitai suslavinti, palikę tik savo vardą. Slavų brovimasis toliau į Graikiją, Kretą ir Mažąją Aziją baigėsi jų pačių asimiliacija šiose žemėse.

VIII-IX a. politiškai skirtingai organizuotos slavų tautos (kurios mažai skyrėsi savo kalba) užėmė plačią teritoriją nuo Juodosios ir Egėjo jūros iki Baltijos jūros, Ilmenio ežero, taip pat Elbės, Zalės, Bohemijos Miško, Ino, Alpių ir Adrijos jūros, taip pat iki Dono aukštupio ir Dnepro žemupio. Pietvakariuose slavai gyveno Zalcburge, Rytų Tirolyje, šiaurės Italijoje (Alpių slavai), pietuose dabartinės Graikijos teritorijoje iki Peloponeso (ezeritai, melingai) ir Bitinijoje (dabartinėje Turkijoje), tačiau šiose periferinėse teritorijose slavų gentys buvo palaipsniui asimiliuotos, jų palikuoniai iki šiol tegyveno Karintijoje, šiaurės Italijoje (slovėnai) bei Egėjo Makedonijoje (makedonai).

• Slavų kalbos
• Panslavizmas