Wikiversity
Napoleono karais vadinami karai, vykę Napoleonui Bonapartui valdant Prancūziją. Iš dalies jie pratęsė konfliktus, kilusius dėl Didžiosios Prancūzijos revoliucijos.
Napoleono karų metu iš esmės pasikeitė Europos kariuomenės ir artilerijos sistemos. Prancūzijos galia išaugo labai greitai ir leido užkariauti didžiąją Europos dalį; jos nuosmukis taip pat buvo greitas, pradedant katastrofiškai pasibaigusia invazija į Rusiją. Napoleono imperija karine prasme buvo visiškai nugalėta ir Prancūzijoje atkurta Burbonų dinastija.
Nėra visiško sutarimo, kada baigėsi Prancūzijos revoliuciniai karai ir prasidėjo Napoleono karai; pastaraisiais paprastai vadinami karai, vykę po to, kai Napoleonas briumero 18 d. paėmė valdžią Prancūzijoje.
Pagal kitą versiją Prancūzijos revoliucijos karai vyko tarp 1789 ir 1802 m., o Napoleono karų pradžia laikoma karas tarp Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos, prasidėjęs 1803 m. Po trumpos Amjeno taikos sudarytos 1802 m. Napoleono karai baigėsi 1815 m. lapkričio 20 d., po Napoleono galutinio pralaimėjimo Vaterlo mūšyje ir Antrosios Paryžiaus sutarties sudarymo.
Beveik be pertraukos vykęs karai tarp 1792 m. balandžio 20 d. ir 1815 m. lapkričio 20 d. retkarčiais vadinami Didžiuoju Prancūzijos karu.
Napoleono karų padariniai ir po jų Europoje susiklosčiusi politinė padėtis buvo sprendžiama Vienos kongrese.
Priešistorė
- Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Pirmoji antiprancūziškoji koalicija.
1789 m. Prancūzijoje prasidėjo revoliucija. Liudvikas XVI neteko sosto. Kiti Europos monarchai sunerimę stebėjo įvykius Prancūzijoje ir svarstė, ar nereikėtų surengti intervencijos. Rugpjūčio 27 d. jie paskelbė Pilnico deklaraciją, kurioje teigė, kad Europos monarchai remia karališkosios šeimos gerovę. Ideologinė Prancūzijos priešprieša su likusia Europa ir Austrijos teritorinės pretenzijos Elzase, agitacinė emigrantų veikla Habsburgų Nyderlanduose bei vokiečių valstybėse įaudrino padėtį. 1792 m. balandžio 20 d. Įstatymų leidimo susirinkimas, paskelbė karą Šventajai Romos Imperijai. Po Liudviko XVI giljotinavimo buvo sudaryta Pirmoji koalicija kovai su naująja Prancūzijos respublika. Nepaisant pilietinio karo, masinis šaukimas į armiją ir karinės reformos lėmė koalicijos pralaimėjimą. Karas baigėsi kai Napoleonas privertė austrus pripažinti Kampo Formijaus taikos sutartį. Tik Jungtinė Karalystė nepripažino Prancūzijos respublikos.
Karas su Antrąja koalicija
1798 m. pasinaudojant Jungtinės Karalystės finansine parama buvo suformuota Antroji koalicija prieš Prancūziją. Karo pradžia Prancūzijai buvo nesėkminga. Trūko lėšų, o Napoleonas tuo metu kariavo Egipte. Prancūzija prarado visas per ankstesnį karą iškovotas teritorijas. Sužinojęs apie nesėkmes, 1799 m. rugpjūčio 23 d. Napoleonas grįžo į Prancūziją. 1799 m. lapkričio 9 d. jis įvykdė vadinamąjį Briumero 18 perversmą ir įkūrė Konsulatą. Svarbiausiu Napoleono priešininku šiuo laikotarpiu buvo Austrija. 1800 m. birželio 2 d. Prancūzijos armija, perėjusi per Alpes, užėmė Milaną, o birželio 14 d. sutriuškino didesnę Austrijos kariuomenę Marengo mūšyje. Tuo tarpu J. Murato vadovaujama kita armija, sutriuškinusi prie Sienos Sicilijos karalystės kariuomenę, užėmė Neapolį. 1801 m. vasario 9 d. buvo pasirašyta Liunevilio taika. 1802 m. kovo 26 d. Anglija pasirašė Amjeno taikos sutartį. Tačiau ir Prancūzija, ir Jungtinė Karalystė ir toliau siekė užsitikrinti viršenybę Europoje.
Karas su Trečiąja koalicija
1805 m. balandžio 15 d. Jungtinė Karalystė ir Rusija sudarė taikos sutartį. Ji pastūmėjo įkurti Trečiąją koaliciją prieš Prancūziją. Rugpjūčio 9 d. prie koalicijos prisijungė Austrija ir Švedija. Atsakydamas į Jungtinė Karalystės pastangas suburti koaliciją, Napoleonas suplanavo invaziją į Didžiąją Britaniją ir sutelkė pajėgas Bulonėje. Tačiau po britų laivyno pergalės Trafalgaro mūšyje, planas liko neįgyvendintas. Austrai pradėjo karą su 70 000 karių įsiverždami į Bavariją. Napoleono armija išžygiavo iš Bulonės, kad pasipriešintų jiems. Spalio 20 d. apsupta austrų armija pasidavė Ulme. Po to, kai kita austrų armija šiaurės Alpėse buvo įveikta, Napoleonas užėmė Vieną. Gruodžio 2 d. Napoleonas taip pat sutriuškino jungtines austrų ir rusų pajėgas Austerlico mūšyje. Gruodžio 26 d. Austrija pasirašė Presburgo taikos sutartį, o Rusija atsitraukė iš vokiškųjų žemių. Pagal taikos sutartį Venecija atiteko Italijos karalystei, Tirolis – Bavarijai.
Karas su Ketvirtąja koalicija
Praėjus keliems mėnesiams po Trečiosios koalicijos žlugimo prieš Prancūziją buvo suformuota Ketvirtoji koalicija, kurią sudarė Prūsija, Rusija, Saksonija, Švedija ir Jungtinė Karalystė. 1806 m. liepos 12 d. Napoleonas suformavo Reino konfederaciją. Rugpjūtį Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III nusprendė pradėti karą, nepriklausomai nuo kitų koalicijos kariuomenių, išskyrus Rusijos. Pastaroji vis dar buvo toli, kai Prūsija paskelbė karą. Rugsėjį beveik visa Napoleono Didžioji armija persikėlė į rytus nuo Reino upės. Apie 160 000 karių puolė Prūsiją kol sunaikino visą jos armiją. 1806 m. spalio 14 d. Napoleonas sutriuškino Prūsijos kariuomenę per Jėnos mūšį, o maršalas L. N. Davu tą pačią dieną sutriuškino kitą kariuomenę Aueršteto mūšyje. Vėlesnėmis dienomis Prancūzijos raiteliai persekiojo prūsus. Spalio 26 d. buvo užimtas Berlynas. Būdamas Prūsijoje, Napoleonas paskelbė apie kontinentinę blokadą Jungtinei Karalystei uždrausdamas prekyba su ja.
Kitame karo etape Napoleonas išvijo Rusijos kariuomenę iš Lenkijos ir įsteigė Varšuvos kunigaikštystę, tada patraukė į šiaurę, prieš Rusijos kariuomenę Karaliaučiuje. Po 1807 m. vasario 7-8 d. įvykusio Ylavos mūšio, Rusijos kariuomenė atsitraukė dar labiau į šiaurę. 1807 m. birželio 14 d. Napoleonas sutriuškino Rusijos kariuomenę Frydlando mūšyje. Po to Rusijos imperatorius Aleksandras I paprašė paliaubų. 1807 m. liepos 7 d. buvo pasirašyta Tilžės taikos sutartis. Pagal ją Prūsija neteko visų valdų į vakarus nuo Elbės, dalies lenkiškųjų žemių, Baltstogės apygarda atiteko Rusijai, kuri taip pat prisijungė prie kontinentinės blokados. Iki rugsėjo Prancūzija okupavo Švedijos Pomeraniją, siekdama neleisti jai išsilaipinti Prūsijoje.
Pirėnų karas
Napoleonas siekdamas panaikinti spragą kontinentinėje blokadoje, 1807 m. kartu su Ispanijos kariuomene įsiveržė į Portugaliją. Užėmus Portugaliją 1808 m. gegužę Napoleonas į Ispanijos karaliaus sostą pasodino savo brolį Žozefą Bonapartą. Tai išprovokavo Madrido gyventojų sukilimą prieš prancūzus, kuris buvo žiauriai numalšintas. Netrukus sukilimai įsiplieskė ir kitose vietose bei virto partizaniniu karu- Gerilja. Sevilijoje provincijos vadovybė Ispanijos karaliumi pripažino Ferdinandą VII ir pakvietė visus prisidėti prie sukilimo. Prancūzijos armija pralaimėjo kelis mūšius ir Žozefas buvo priverstas palikti Madridą. Birželio 16 d. prasidėjo sukilimas Portugalijoje. Rugpjūtį joje išsilaipino britų pajėgos vadovaujamos Artūro Velslio, ir po Vimeiro mūšio ten dislokuotos prancūzų pajėgos evakavosi. Nusivylęs prancūzų pralaimėjimais, Napoleonas grįžo į Ispaniją su 80 000 karių. Laimėjęs kelis mūšius jis gruodžio 4 d. užėmė Madridą ir sutriuškino britus La Korunjos mūšyje. 1809 m. pradžioje Napoleonas išvyko iš Ispanijos, nes grėsė karas su Austrija. Balandį į Portugaliją su britų kariuomene grįžo Velingtonas. Liepą jis laimėjo Talaveros mūšį, vėliau dvejus metus gynė savo pozicijas Portugalijoje. Prancūzija patyrė didelių nuostolių dėl ispanų partizanų puldinėjimų. 1812 m. Velingtonas pradėjo puolimą: užėmė Siudad Rodrigą ir Badachosą, laimėjo Salamankos mūšį, užėmė Madridą, sutriuškino Žozefo kariuomenę Vitorijos mūšyje ir 1813 m. spalį įsiveržė į Prancūziją.
Karas su Penktąja koalicija
1809 m. Austrija ir Jungtinė Karalystė sudarė Penktąją koaliciją. Per šį karą britai užėmė daugelį Prancūzijos kolonijų. Žemyne Jungtinė Karalystė surengė ekspediciją siekdama prisijungti prie Austrijos pajėgų dar iki jas puls prancūzai. Ekspedicija baigėsi katastrofa, kai Jungtinei Karalystei nepavyko užimti Prancūzijos karinės bazės Antverpene. Nepaisant to, Britai nuolat rengė atakas pakrantėse. Kontinentinės blokados suvaržymais nepatenkintos valstybės užmezgė ryšius su britų kontrabandininkais. Balandį Austrija įsiveržė į Bavariją ir Varšuvos kunigaikštystę, tačiau pastarojoje balandžio 19 d. buvo sumušti lenkų. Napoleonas turėjo iš Ispanijos grįžti į Prancūziją. Surinkęs armiją jis įsiveržė į Bavariją. Po kelių nedidelių mūšių balandžio 21-23 d. Austrijos kariuomenė turėjo trauktis iš Bavarijos. Netrukus Napoleonas įsiveržė į Austriją. Gegužės 11 d. Viena pasidavė Prancūzijos armijai. Gegužės 21 d. Napoleonas skubotai bandė persikelti per Dunojų ir tai baigėsi nesėkme Asperno-Eslingo mūšyje. Bet po dviejų savaičių jis sutriuškino austrus Vagramo mūšyje. Po jo spalio 14 d. Austrija pasirašė taikos sutartį, pagal ją Austrija Prancūzijai atidavė žemes į pietus nuo Savos, atsisakė sąjungos su Jungtine Karalyste ir pripažino kontinentinę blokadą.
Kanonierių karas
Danijos-Norvegijos karalystė, Napoleono karų metu, buvo paskelbusi neutralitetą. Nepaisant to, Jungtinė Karalystė baimindamasi, kad Danijos laivynas gali prisidėti prie Prancūzijos laivyno ir ženkliai jį papildyti, du kartus atakavo Danijos laivų flotilę Kopenhagoje (1801 m. balandžio 2 d. ir 1807 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais), sunaikindami arba užgrobdami daugelį laivų. Po antro užpuolimo Danijos karalystė sudarė sąjungą su Prancūzija ir pradėjo puldinėti į savo teritorinius vandenis užklystančius britų laivus. Karas faktiškai baigėsi kai 1812 m. liepos 12 d. britų laivai nuskandino paskutinį didelį Danijos laivą – fregata Najaden.
Suomijos karas
Netrukus po Tilžės taikos, Rusija paskelbė karą Jungtinei Karalystei. Pastaroji paskatino Švediją pulti Rusiją. Padedami britų, Švedijos laivynas pasiekė keletą pergalių, Suomijos įlankoje prieš Rusiją 1808 m. liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Tačiau Rusijos pergalės sausumoje privertė švedus sudaryti taikos sutartį su jais 1809 m. ir su Prancūzija 1810 m. bei prisijungti prie kontinentinės blokados. Prancūzijos ir Rusijos santykiams palaipsniui blogėjant, Rusijos ir Jungtinės Karalystės karas iš esmės baigėsi. 1812 m. balandį Jungtinė Karalystė, Švedija ir Rusija pasirašė slaptus susitarimus nukreiptus prieš Napoleoną.
Invazija į Rusiją
1812 m. Rusija atvėrė savo uostus britų laivams. Napoleonas, norėdamas priversti rusus pripažinti blokadą ir panaikinti jų invazijos į Varšuvos kunigaikštystę galimybę, pasiuntė prieš juos Didžiąją armiją – iš apie 650 000 karių. 1812 m. birželio 23 d. Napoleono pajėgos persikėlė per Nemuną ties Kaunu. Birželio 28 d. Napoleonas užėmė Vilnių, Liepos 1 d. Napoleonas įkūrė laikinosios vyriausybės komisiją, kuri administravo Vilniaus, Gardino, Minsko gubernijas ir Baltstogės sritį. Armija žygiavo per Rusiją laimėdama keletą nedidelių susirėmimų ir Smolensko mūšį rugpjūčio 16-18 d., bet tomis pačiomis dienomis rusai sustabdė kitą dalį Prancūzijos pajėgų Polocko mūšyje ir tai apsaugojo juos nuo žygio į tuometinę Rusijos sostinę Sankt Peterburgą. Nepaisant to, pagrindinės Prancūzijos pajėgos vadovaujamos Napoleono toliau žygiavo į Maskvą. Rusijos kariuomenė traukdamasi naudojo išdegintos žemės taktiką, nusiaubdama vietoves, kuriomis turėjo žygiuoti Napoleono pajėgos taip pat siekdama, kad priešas negautų resursų bei maisto atsargų. Tai dar žygio pradžioje nulėmė didelius Prancūzijos nuostolius ir smarkų dezertyravimą. Po Borodino mūšio Michailas Kutuzovas nusprendė palikti Maskvą be kovos. Rugsėjo 14 d. Prancūzijos armija įžengė į Maskvą. Napoleonas tikėjosi, kad kritus Maskvai Aleksandras I pasirašys taikos sutartį, tačiau pastarasis nesutiko ir atmetė visas Napoleono sąlygas. Napoleonas bijodamas ilgiau pasilikti Maskvoje įsakė kariuomenei trauktis. Padėtį labai apsunkino ankstyva žiema. Daug Prancūzijos karių mirė nuo šalčio, bado, ligų ir kazokų puldinėjimų. Tik apie 10 000 kareivių (neskaitant dezertyrų) paliko Rusiją.
Karas su Šeštąja koalicija
Po Napoleono nesėkmės Rusijoje, Jungtinė Karalystė, Rusija, Prūsija, Švedija ir keletas vokiškų valstybių sudarė naują – Šeštąją koaliciją kovai su Prancūzija. Napoleonas nusprendė sukurti naują armiją, panašaus dydžio kaip per invaziją į Rusiją. Jam pavyko suburti apie 400 000 karių. 1813 m. Balandžio 15 d. Napoleonas išvyko iš Paryžiaus. Gegužės 2 d. Napoleonas sumušė jungtinę Rusijos ir Prūsijos armiją Liutceno mūšyje, gegužės 8 d. užėmė Drezdeną, gegužės 20 d. užklupo priešus prie Bauceno įrengtoje pozicijoje. Koalicijos armija traukėsi visu frontu. Liepos 4 d. buvo pasirašytos paliaubos, jos tesėsi iki rugpjūčio 13 d. Prahoje buvo deramasi dėl taikos sutarties, tačiau derybos žlugo. Napoleonas skubiai užėmė Saksoniją, sutriuškino dvi koalicijos armijas, tačiau Austrijos ir Bavarijos prisijungimas prie koalicijos ir labai išaugusi kiekybinė jos persvara privertė jį trauktis. Prieš tai jis pabandė įveikti priešus, kad jie jo nepersekiotų, bet pralaimėjo Leipcigo mūšį. Po jo Prancūzų armija turėjo grįžti į Prancūziją. Lapkričio 5-7 d. ji persikėlė per Reino upę.
Lapkričio 9 d. Napoleonas grįžo į Paryžių. Ten jis mėgino pakartoti masinės mobilizacijos sėkmę, tačiau mobilizuoti pavyko tik 110 000 karių, tarp jų buvo daug jaunimo, net šešiolikmečių. Koalicija įsiveržė į Prancūziją keturiomis kryptimis: švedai puolė iš Belgijos, prūsai vadovaujami Lėberechto Bliucherio įžygiavo į Lotaringiją, Velingtono britų pajėgos puolė iš Pirėnų pusiasalio, o didžiausios pajėgos vadovaujamos austrų generolo Karlo Švarcenbergo įžengė iš Šveicarijos. Napoleonas mėgino juos nugalėti po vieną, paeiliui susiremdamas su atskiromis jų pajėgomis. Nuo 1814 m. sausio 29 d. iki vasario 18 d. jis iškovojo keletą vietinės reikšmės pergalių prieš Bliucherį ir Švarcenbergą. Koalicija pasiūlė kompromisinę taikos sutartį, tačiau Napoleonas nesutiko. Kovą koalicijos persvara darėsi vis akivaizdesnė. Bliucheris nugalėjo Napoleoną kovo 9 d. prie Lano, o Švarcenbergas kovo 20 d. – netoli Arsi. Galiausiai Napoleonas pasuko į rytus tikėdamasis nuvilioti sąjungininkus nuo Paryžiaus, bet jie jo nepaisė ir nužygiavo į Prancūzijos sostinę. Ji pasidavė kovo 30 d. Napoleonas vis dar norėjo kautis, tačiau jo maršalai nesutiko. Balandžio 6 d. Napoleonas atsisakė sosto ir buvo ištremtas į Elbos salą. Prancūzijoje karūnavus Liudviką XVIII buvo atkurta monarchija.
1812 m. karas
Karas tarp Jungtinės Karalystės ir JAV. Nors šis karas sutapo su Šeštosios koalicijos karu, amerikiečiai jo nepriskiria Napoleono karams. Dėl tarp JAV ir Jungtinės Karalystės vykusio karo, britai turėjo siųsti dideles pajėgas į Šiaurės Ameriką ir negalėjo rimtai paremti Šeštosios koalicijos.
Karas su Septintąja koalicija
Pasinaudodamas nepasitenkinimu, kurį sukėlė Burbonų grįžimas į valdžią, Napoleonas vasario 26 d. paliko Elbą ir kovo 1 d. su 1100 karių daliniu bei keturiomis patrankomis išsilaipino Kanuose. Atkurta monarchija nepatenkintų karių daliniai, pasiųsti Liudviko XVIII pasipriešinti Napoleonui, patys prie jo prisidėdavo, tad jis kovo 20 d. be šūvio įžengė į Paryžių. Iki liepos buvo atkurta imperija ir surinkta nauja kariuomenė. Napoleonas nusprendė žygiuoti į Belgiją ir užpulti ten esančias britų ir olandų pajėgas pavaldžias Velingtonui bei prūsus, vadovaujamus Bliucherio, nelaukiant, kol atžygiuos austrai ir rusai. Birželio 15 d, prancūzų armija kirto Belgijos sieną ir užėmė Šarlerua, tačiau dėl gausybės armijos maršalų klaidų, vėlavimų ir nesusišnekėjimų Napoleonui nepavyko gerai koordinuoti armijos dalinių judėjimo. Tai nulėmė, kad birželio 16 d. Napoleonas tik atbloškė, o nesutriuškino prūsų prie Linji, Mišeliui Nėjui nepavyko užimti Kvatro-Braso kryžkelių, o birželio 18 d. prancūzų kariuomenė buvo sutriuškinta Vaterlo mūšyje. Nepavykus surinkti besitraukiančių pajėgų, Napoleonas birželio 21 d. grįžo į Paryžių ir kitą dieną atsisakė sosto. Napoleonas buvo ištremtas į Šv. Elenos salą, kurioje 1821 m. ir mirė.
Taip pat skaitykite
Šaltiniai
- „Karai“, R. G. Grant, „Alma littera“, leidimas lietuvių kalba, 2006 m., 196–215 p.
- „Napoleonas“, Aleksandras Diuma, „Markas“, leidimas lietuvių kalba, 1999 m.
Literatūra
- Napoleono armija Lietuvoje: prancūzų prisiminimai (sud. Joseph Everatt, iš prancūzų k. vertė Elena Belskytė). – Vilnius: Mintis, 2011. – 182 p.: iliustr. – ISBN 978-5-417-01032-3
