LIMSpec Wiki

Makao 中華人民共和國澳門特別行政區 Região Administrativa Especial de Macau da República Popular da China
Specialusis administracinis regionas
(Išsamiau) (Išsamiau)
Valstybinė kalba	kinų, portugalų[1]
Pripažinta regioninė kalba	kantono kinų
Vadovai	Ho Iat Seng
Plotas  – Iš viso  – % vandens	115,3 km² 73,7 %
Gyventojų  – 2020  – Tankis	682 800 (166) 21 340 žm./km² (1)
BVP (nominalus)	2020
– Iš viso	26 mlrd. $[2] (100)
– BVP gyventojui	38 769 $[2] (23)
Valiuta	Pataka (MOP)
Laiko juosta	UTC+8
Interneto kodas	.mo .澳門 .澳门
Šalies tel. kodas	+853

Makao (port. Macau) arba Aomenas (kin. 澳門, pinyin: Àomén), oficialiai Makao specialusis administracinis regionas (MSAR; kin. 中華人民共和國澳門特別行政區; port. Região Administrativa Especial de Macau da República Popular da China, RAEM) – viena iš dviejų Kinijos Liaudies Respublikos specialiųjų administracinių teritorijų. Apima pietinėje šalies pakrantėje esantį Makao pusiasalį, išsikišusį į Pietų Kinijos jūrą ties Perlų upės žiotimis (priešais Honkongą), bei Taipos ir Koloanės salas. Plotas 115,3 km², 667 tūkst. gyventojų (2018 m.). Šiaurėje Makao ribojasi su Džuhajaus specialiąja ekonomine zona.

1557–1999 m. buvo Portugalijos kolonija, taip pat seniausia europiečių kolonija Kinijoje. Tai autonomiją turintis Kinijos administracinis vienetas. Makao yra tankiausiai gyvenama autonominė teritorija pasaulyje.

Verčiamasi tarptautine prekyba, svarbus finansų, transporto centras. Yra jūrų uostas, tarptautinis oro uostas. Taip pat svarbus turizmo centras, garsėjantis savo lošimo namais. Makao yra išlikęs kolonijinių laikų senamiestis, 2005 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Yra XV a. A-Ma šventykla, XVII a. Šv. Pauliaus katedros liekanos, Senato aikštė, keletas barokinių bažnyčių, teatras, Gvijos tvirtovė ir kt.

Dabartinėje Makao teritorijoje žmonių gyventa jau 6 tūkstantmetyje pr. m. e. Pirmosios gyvenvietės kūrėsi valdant Hanų dinastijai.^[3] Iki XVI a. apsilankius pirmiesiems portugalų laivams Makao buvo menkai išsivysčiusi žvejų gyvenvietė. Pirmasis europietis, jūra pasiekęs Kiniją ir 1513 m. išsilaipinęs šiose apylinkėse, buvo portugalų keliautojas Jorge Álvares.^[4] Nepaisydami prekybos draudimo, portugalų pirkliai bandė įsikurti Perlo upės žiočių vietose ir galiausiai apsistojo Makao.^[5] 1554 m. tarp kinų valdžios ir portugalų buvo užmegzti formalūs prekybiniai santykiai, pastariesiems suteikiant teisę prekiauti Makao regione. Netrukus, 1557 m., Portugalija išsinuomojo Makao pusiasalio teritoriją,^[6] sutikdama mokėti 500 sidabrinių taelių kaip metinį žemės nuomos mokestį,^[7] ir čia įkūrė pirmąją europiečių gyvenvietę Kinijoje.^[8]

Pradžioje buvusi nedidelė portugalų pirklių gyvenvietė greitai išaugo į miestą.^[9] 1576 m. buvo įsteigta Makao Romos katalikų vyskupija, o 1583 m. Senatas Makao suteikė miesto teises.^[9] Nors portugalams buvo draudžiama įtvirtinti gyvenvietę ar kaupti ginklus, reaguojant į dažnus olandų antpuolius buvo pastatytas Fortaleza do Monte fortas su jį juosiančia gynybine siena. Olandai bandė užimti miestą 1622 m. Makao mūšio metu, tačiau portugalai juos sėkmingai atrėmė.^[10] XVII–XVIII a. tapo svarbiu Indijos, Kinijos, Japonijos ir kitų Azijos šalių prekybos punktu.

XIX a. viduryje, po Pirmojo opijaus karo, Kinijai prekybai su europiečiais atidarius savo uostus ir padidėjus Didžiosios Britanijos valdomo Honkongo reikšmei, Makao, kaip svarbaus uosto, svarba smuko.^[11] Portugalija pasinaudojo karo nualintos Kinijos padėtimi ir teritorijoje įtvirtino savo valdžią; Makao gubernatorius atsisakė mokėti metinį žemės mokestį už kolonijines valdas,^[12] o Taipos ir Koloanės salos buvo atitinkamai aneksuotos 1851 ir 1864 m.^[13] Portugalija taip pat okupavo netoliese esančias Lapos ir Montanos salas, tačiau pastarosios grąžintos Kinijai 1887 m., kai Pekino sutartyje tarp Kinijos ir Portugalijos buvo įteisintos nepertraukiamos okupacijos teisės Makao atžvilgiu.

XX a. pirmojoje pusėje, Kinijoje įsiplieskus pilietiniam karui, Makao pradėjo plėstis. Per Antrąjį pasaulinį karą, kuomet Japonija okupavo Honkongą ir Didžiosios Britanijos valdas, Makao, likęs vieninteliu neutraliu uostu Pietų Kinijoje, suklestėjo.^[8] 1955 m. jam suteiktas Portugalijos užjūrio teritorijos statusas. Kuomet 1974 m. Portugalijoje žlugo autoritarinis režimas, Makao buvo suteikta plati ekonominė ir politinė autonomija.^[8] Miestas netruko išgarsėti kaip lošimo namų ir naktinių klubų sostinė.^[8] Makao tapo Vakarų kultūros centru Pietryčių Azijoje. 1979 m. Kinijai ir Portugalijai užmezgus diplomatinius santykius, prasidėjo derybos dėl Makao grąžinimo Kinijai. 1987 m. sutartimi Portugalija įsipareigojo 1999 m. perduoti Makao Kinijai, ši – 50 metų po perėmimo išlaikyti krašto autonomiją, socialinę ir ekonominę sanklodą. 1999 m. Makao oficialiai perleistas Kinijai.

Teritorinis vienetas apima pietinėje šalies pakrantėje esantį Makao pusiasalį, išsikišusį į Pietų Kinijos jūrą ties Perlų upės žiotimis (priešais Honkongą), bei Taipos ir Koloanės salas. Makao pusiasalio ir salų kranto linija labai vingiuota. Makao kraštovaizdį sudaro lygumos su nedidelėmis kalvomis, aukščiausia viršukalnė Tašitango kalva (174 m), stūksanti Koloanės saloje.^[14]

Vyrauja subekvatorinis musoninis klimatas. Sausio vidutinė temperatūra 14,5 °C, liepos 28,6 °C. Per metus iškrinta apie 1900 mm kritulių (2/3 visų kritulių iškrinta vasarą). Gegužės–liepos ir spalio mėn. praūžia taifūnai.

Svarbiausios ūkio šakos – paslaugos ir administravimas (sukuria 91,6 % BVP).^[15] Didelė dalis pajamų gaunama iš turizmo. Makao yra daug viešbučių, lošimo namų, naktinių klubų, restoranų, pramogų parkų, lenktynių trasų. Žemės ūkis menkas; Taipos ir Koloanės salose yra nedidelių ūkių, kuriuose daugiausia auginama daržovės. Taip pat vystoma žvejyba (dalis produkcijos eksportuojama į Honkongą); gaudoma krabai, krevetės.

Makao yra tankiausiai gyvenama autonominė teritorija pasaulyje (gyventojų tankumas siekia beveik 18,5 tūkst. žm/km²). 95 % teritorijos gyventojų yra kinai, 2 % – makaoiečiai (kinų-portugalų palikuonys). 2006 m. beveik pusė (47 %) visų Makao gyventojų buvo gimę Kinijoje (daugiausia Guangdonge), 42,5 % – Makao, likusieji – Honkonge, Filipinuose ir Portugalijoje. Makao pasižymi labai žemu gimstamumo rodikliu, todėl gyventojų skaičius išsilaiko daugiausia imigracijos dėka. Be to, šis regionas pasižymi viena ilgiausių gyvenimo trukmių pasaulyje – vidutiniškai 84,3 m.

Valstybinės kalbos yra kinų (Kantono tarmė) ir portugalų. Absoliuti dauguma gyventojų vartoja kinų kalbą (Kantono, kitas tarmes, mandarinų), 0,6 % – portugalų, 1,5 % – anglų. Seniau Makao vartota, bet dabar praktiškai išnykusi Makao kreolų kalba (Patuá), kurią sudaro portugalų, kinų, malajų, sinhalų kalbų žodžiai. Makao regione labiausiai paplitę kinų tradiciniai tikėjimai, bet dėl istorinių aplinkybių čia gyvena sąlyginai nemažai krikščionių (9 %, daugiausia katalikai), dar 17 % yra budistai.

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Makao

• Chan, Ming K. (2003). „Different Roads to Home: The retrocession of Hong Kong and Macau to Chinese sovereignty“ (PDF). Journal of Contemporary China. 12 (36): 493–518. doi:10.1080/10670560305473. ISSN 1067-0564. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2018-06-24. Nuoroda tikrinta 2019-10-02.
• Garrett, Richard J. (2010). The Defences of Macau: Forts, Ships and Weapons over 450 years. Hong Kong University Press. ISBN 978-988-8028-49-8.
• Hao, Zhidong (2011). Macau History and Society. Hong Kong University Press. ISBN 978-988-8028-54-2.
• Luke, Frances M. (2000). „The Imminent Threat to China's Intervention in Macau's Autonomy: Using Hong Kong's Past to Secure Macau's Future“. American University International Law Review. 15 (3): 717–756.
• Mendes, Carmen Amado (2013). Portugal, China and the Macau Negotiations, 1986–1999. Hong Kong University Press. ISBN 978-988-8139-00-2.
• de Sousa, Trigo (2009). „Regional integration and differentiation in a globalizing China: the blending of government and business in post-colonial Macau“ (PDF). Macau in the Colonial Period (1557–1949). University of Amsterdam.
• Sitm, V.F.S.; Cremer, R.; Wong, S.L. (1991). Entrepreneurs and Enterprises in Macau: A Study of Industrial Development. Hong Kong University Press. ISBN 962-209-206-3.{{cite book}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link)
• Wills, John E. (1998). „Relations with Maritime Europe, 1514–1662“. In Twitchett, Denis; Mote, Frederick W. (eds.). The Cambridge History of China: Volume 8, The Ming Dynasty, 1368–1644. 2. Cambridge University Press. pp. 333–375. doi:10.1017/CHOL9780521243339.009. ISBN 978-0-521-24333-9.

Kinijos administracinis suskirstymas

Provincijos: Anhujus | Činghajus | Dziangsi | Dziangsu | Dzilinas | Džedziangas | Fudzianas | Gansu | Guangdongas | Guidžou | Hainanas | Hebėjus | Heilongdziangas | Henanas | Hubėjus | Hunanas | Junanas | Liaoningas | Sičuanas | Šandongas | Šaansi | Šansi | Autonominiai regionai: Guangsi | Ningsia | Tibetas | Sindziangas | Vidinė Mongolija Išskirtieji miestai: Pekinas | Čongčingas | Šanchajus | Tiandzinas SAR: Honkongas | Makao

Pasaulio paveldo objektai Kinijoje Šiaurės rytų Kinija Mingų ir Čingų dinastijų karališkieji rūmai Pekine ir Šenjange (Uždraustasis miestas ir Mukdeno rūmai) (1987) · Senovinės Kogurio karalystės sostinės ir kapavietės (2004) · Šanadu vietovė (2012) · Liangdžu miesto archeologinės liekanos (2019) · Migruojančių paukščių vietovės Geltonosios jūros ir Bohajaus įlankos pakrantėse (2019) Šiaurės Kinija Didžioji kinų siena (1987) · Tai Šanas (1987) · Mingų ir Čingų dinastijų karališkieji rūmai Pekine ir Šenjange (Uždraustasis miestas ir Mukdeno rūmai) (1987) · Pirmojo Činų imperatoriaus mauzoliejus (1987) · Pekino žmogaus archeologinė vieta Džoukoudiane (1987) · Čengdė kalnų kurortas ir aplinkinės šventyklos (1994) · Konfucijaus kapas ir šventykla bei Kong šeimos vila Čiufu (1994) · Pingjao senasis miestas (1997) · Vasaros rūmai, imperatoriškieji Pekino sodai (1998) · Dangaus šventykla, imperatoriškasis aukų altorius Pekine (1998) · Longmeno grotai (2000) · Mingų ir Čingų dinastijų imperatoriškieji kapai (2000) · Jungango grotai (2001) · Insu (2006) · Utajaus kalnas (2009) · Dengfengo istoriniai paminklai „Rojaus ir Žemės centre“ (įtraukiant Šaoliną) (2010) · Didysis kanalas (2014) · Pekino centrinė ašis: pastatų ansamblis vaizduojantis idealią Kinijos sostinės tvarką (2024) Pietų Kinija Huan Šanas (1990) · Vulingjuanas, vaizdinga ir istorinė vietovė (1992) · Senovinių pastatų kompleksas Vudano kalnuose (1994) · Lušano nacionalinis parkas (1996) · Sudžou klasikiniai sodai (1997) · Uji kalnai (1999) · Senoviniai pietų Anhujaus kaimai – Sidi ir Hongdzunas (2000) · Makao istorinis centras (2005) · Kaipingo Diaolou ir kaimai (2007) · Pietų Kinijos karstiniai dariniai (2007) · Fudziano Tulou (2008) · Sančingšano nacionalinis parkas (2008) · Kinijos Dansia (2010) · Hangdžou Vakarų ežero kultūrinis kraštovaizdis (2011) · Tusi vietovės (2015) · Dzuodziango Huašano uolų meno kultūrinis kraštovaizdis (2016) · Hubėjaus Šennongdzia (2016) · Gulangju − istorinė tarptautinė gyvenvietė (2017) · Fandzingo kalnas (2018) · Liangdžu miesto archeologinės liekanos (2019) · Čiuandžou, pasaulio emporiumas Song-Juan dinastijų Kinijoje (2021) Sičuanas Dazu uolos raižiniai (1999) · Huanglongas, vaizdinga ir istorinė vietovė (1992) · Emei kalno vaizdinga vietovė ir Didysis Lešano Buda (1996) · Čingčengo kalnas ir Dudziangjano irigacijos sistema (2000) · Sičuano didžiųjų pandų draustiniai (2006) Junanas Lidziango senamiestis (1997) · Trys lygiagrečios upės Junano saugomose srityse (2003) · Pietų Kinijos karstiniai dariniai (2007) · Kinijos Dansia (2010) · Čengdziango fosilijų vietovė (2012) · Honghės hanių ryžių terasų kultūrinis kraštovaizdis (2013) · Senųjų Dzingmajaus kalno arbatos miškų kultūrinis kraštovaizdis Puere (2013) Tibetas Dziudžaigou slėnis, vaizdinga ir istorinė vietovė (1992) · Istorinis Potalos rūmų ansamblis (su Džokango, Norbulinkos rūmais) (1994) Gansu, Sindziangas ir Činghajus Mogao urvai (1987) · Sindziango Tianšanis (2013) · Šilko keliai:Čangano-Tinšanio koridoriaus kelių tinklas (2014) · Činghajaus Heh Šilis (2017) · Badyn Džarano dykuma – smėlio ir ežerų bokštai (2024) Nematerialaus paveldo objektai