LabLynx Wiki

Lui Pasteras pranc. Louis Pasteur
Lui Pasteras, 1878 m.
Gimė	1822 m. gruodžio 27 d. Dolis, Juros departamentas
Mirė	1895 m. rugsėjo 28 d. (72 metai) Vilnevas-Letanas netoli Paryžiaus
Palaidotas (-a)	Paryžiaus Dievo Motinos katedra
Veikla	garsus prancūzų mikrobiologas ir chemikas.
Vikiteka	Louis Pasteur
Parašas

Lui Pasteras (pranc. Louis Pasteur; 1822 m. gruodžio 27 d., Dolis, Juros departamentas – 1895 m. rugsėjo 28 d., Vilnevas-Letanas netoli Paryžiaus) – garsus prancūzų mikrobiologas ir chemikas.^[1]

Pasteras atrado fermentacijos ir daugelio žmogaus ligų šaltinį, tapo vienu iš mikrobiologijos ir imunologijos pradininku. Jo darbai apie kristalų sandarą ir poliarizaciją tapo stereochemijos pagrindu. Pasteras užbaigė daugelį šimtmečių trukusius ginčus apie kai kurių gyvybių savaiminį atsiradimą – bandymais įrodė, kad neįmanoma. Jo vardas plačiai žinomas ne tik mokslininkų dėl jo išrastos ir vėliau jo garbei pavadintos pasterizacijos technologijos.

Lui Pasteras gimė prancūzų Juros departamente 1822 m. Jo tėvas Žanas Pasteras buvo odininkas ir veterinaras bei Napoleono karų veteranas. Luisas mokėsi Arbua koledže, paskui Bezansone. 1843 m. įstojo į Paryžiaus Aukštąją normaliąją mokyklą, o 1847 m. ją baigė.

Pasteras buvo ir talentingas dailininkas, jis yra įrašytas XIX a. portretistų žinyne.

1848 m. Pasteras parašė pirmąjį mokslinį darbą. Tirdamas fizikines vyno rūgšties savybes jis atrado, kad rūgštis, gauta fermentacijos būdu, yra optiškai aktyvi ir gali veikti šviesos poliarizaciją, tuo tarpu chemiškai susintetinta izomeriška jai vyno rūgštis tokių savybių neturi. Stebėdamas kristalus per mikroskopą jis išskyrė du tipus, esančius kaip veidrodinis vieno kito atspindys. Pavyzdžiui, vieno tipo kristalai pasukdavo poliarizacijos plokštumą pagal laikrodžio rodyklę, o kito – prieš. Abejų tipų sumaišymas 1:1, žinoma, neturėjo optinio aktyvumo.^[2]

Pasteras nusprendė, kad kristalai susideda iš įvairių struktūrų molekulių. Cheminių reakcijų metu susidaro abu tipai su vienoda tikimybe, bet gyvi organizmai naudoja tik vieną iš jų. Tokiu būdu pirmą kartą parodytas molekulių hirališkumas. Kaip buvo nustatyta vėliau, aminorūgštys irgi hirališkos, gyvuose organizmuose jos būna tik L formos (su retomis išimtimis).

Po šio darbo Pasteras buvo paskirtas Dižono licėjaus fizikos profesoriumi, bet po trijų mėnesių 1849 m. perėjo dirbti į Strasbūrą universiteto profesoriumi.

Fermentacijos tyrimais Pasteras užsiėmė 1857 m. Tuo metu vyravo teorija, kad šis procesas yra cheminės prigimties (Justas Libikas), nors jau buvo publikuota darbų dėl jos biologinio poveikio (Š. Kanjeras de Laturas, 1837 m.), kurie nesulaukė pripažinimo. 1861 m. Pasteras įrodė, kad spiritas, glicerinas ir gintaro rūgštis gali fermentuotis tik esant (dažnai specifiniams) mikroorganizmams.

1860–1862 m. Pasteras tyrė savaiminio užsikrėtimo galimybę. Jis atliko bandymą paėmęs termiškai sterilizuotą maistinę aplinką ir ją padėjęs atvirame inde su kakleliu apačioje. Kad ir kiek ore indas stovėjo, jokių gyvybės požymių neparodė, nes ore esančios bakterijos nusėsdavo ant kaklelio sulenkimo. Tačiau jį nuėmus maistinėje aplinkoje greitai išaugdavo mikroorganizmų kolonijos. 1862 m. Paryžiaus akademija Pasterui paskyrė premiją už išspręstą klausimą apie gyvybės atsiradimą.

Pasteras įrodė, kad fermentaciją neigiamai veikia deguonis (t. y. Pastero efektas). Dauguma fermentaciją sukeliančių bakterijų gali vystytis tik beorėje aplinkoje. Tokie faktai leido jam padalinti gyvybę į aerobus (naudojančius deguonį) ir anaerobus (gyvenančius be deguonies). Tokiu būdu fermentacija buvo anaerobinis procesas, gyvybė be kvėpavimo deguonimi.

Tuo metu organizmai, galintys tiek fermentuotis, tiek kvėpuoti, esant deguoniui augo greičiau, bet naudojo mažiau organinių medžiagų iš aplinkos. Taip buvo įrodyta, kad tokia gyvybė ne tokia efektyvi. Dabar laikoma, kad iš vieno organinio substrato aerobiniai organizmai gali gauti 20 kartų daugiau energijos.

1865 m. Pasteras savo buvusio mokytojo buvo pakviestas į Prancūzijos pietus, kad nustatytų šilkverpių vikšrų ligų kilmės priežastis. Robertui Kohui 1876 m. paskelbus savo darbą „Juodligės etiologija“. Pasteras visiškai atsidavė imunologijai, galutinai nustatęs juodligės, gimdymo karštinės, choleros, pasiutligės, vištų choleros ir kt. atsiradimo priežastis. Išvystė požiūrį į dirbtinį imunitetą ir 1881 m. pasiūlė skiepus Sibiro opai ir pasiutligei gydyti (kartu su Emilis Ru 1885 m.).

1885 m. liepos 6 d. buvo sukurti efektyvūs skiepai pasiutligei. Buvo paskiepytas 9 metų Jozefas Meisteris, paprašius jo mamai. Gydymas baigėsi sėkmingai: berniukas pasveiko.

1888 m. Paryžiuje įkurtas Mikrobiologijos institutas (vėliau pavadintas jo vardu). Institutui lėšos surinktos pasirašius tarptautinę sutartį. Pasteras tapo pirmu jo direktoriumi.

1995 m., minint Lui Pastero mirties šimtmetį JAV laikraštis New York Times išspausdino straipsnį "Pastero apgaulė". Mokslo istorikas Gerald L. Geison, išanalizavęs Pastero laboratorinius užrašus paskelbė, kad Pasteras pateikė melagingą informaciją apie juodligės vakcinos naudotos Pouilly-le-Fort paruošimą.^[3]

Taip pat yra nemažai įrodymų, jog jo vakcinų bandymų metu buvo daug "nesėkmingų" bandymų, kurių metu mirė virš tūkstančio žmonių Maroke, skiepijant avis prie Odesos (Ukrainoje), iš 3500 avių, paskiepytų nuo juodligės, 80 % nudvėsė, Pasteras turėjo asmeniškai atlyginti pastarojo eksperimento nuostolius valstiečiams.^[4]

• G. G. Šėgelis. Mikrobiologijos istorija. 2002.

• Pastero instituto svetainė Archyvuota kopija 2007-07-05 iš Wayback Machine projekto.

Vikicitatos

Puslapis Vikicitatose –

Louis Pasteur