LabLynx Wiki

Aviliai
{{#if:280px
Pagrindinė gatvė, priekyje – Avilių bažnyčia
Aviliai
Aviliai
55°45′18″š. pl. 26°01′34″r. ilg. / 55.755°š. pl. 26.026°r. ilg. / 55.755; 26.026 (Aviliai)
Apskritis Utenos apskrities vėliava Utenos apskritis
Savivaldybė Zarasų rajono savivaldybės vėliava Zarasų rajono savivaldybė
Seniūnija Imbrado seniūnija
Gyventojų (2021) 280
Vikiteka Aviliai
Vietovardžio kirčiavimas
(3b kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Aviliaĩ
Kilmininkas: Avilių̃
Naudininkas: Aviliáms
Galininkas: Ãvilius
Įnagininkas: Aviliaĩs
Vietininkas: Aviliuosè
Istoriniai pavadinimai rus. Овиле

Aviliai (anksčiau Aviliai II) – miestelis Zarasų rajono savivaldybėje, Avilio ežero vakariniame krante, apie 15 km į rytus nuo Dusetų. Seniūnaitijos centras. Stovi Avilių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia (pastatyta 1875 m.), veikia biblioteka, paštas (LT-32016), Avilių pagrindinė mokykla.

Akmuo su įrašu Aviliai
Gatvė prie mokyklos

Istorija

Avilių dvaras žinomas nuo 1653 m., prie jo ėmė kurtis kaimas. Dvaras ir kaimas priklausė kunigaikščiams Giedraičiams, vėliau Kaminskiams ir galiausiai Kelpšams. 1712 m. pastatyta pirmoji bažnyčia, 1817 m. perstatyta. 1875 m. pastatyta dabartinė medinė Avilių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia.

TSRS metais buvo kolūkio centrinė gyvenvietė.[2]

2024 m. gruodžio 4 d. LR Vyriausybės nutarimu Avilių II kaimas pervadintas Avilių miesteliu.[3][4]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1950 m. Antazavės valsčius Zarasų apskritis
19501959 m. Avilių apylinkė (kurį laiką jos centras) Dusetų rajonas
19591977 m. Zarasų rajonas
19771995 m. Imbrado apylinkė
1995 Imbrado seniūnija Zarasų rajono savivaldybė

Gyventojai

Gatvė link bažnyčios rudenį
Kryžius prie sodybos

1859 m. buvo 6 namai su 68 gyventojais. 1923 m. surašymo metu dvare buvo 35, kaime 154 gyventojai.

Demografinė raida tarp 1859 m. ir 2021 m.
1859 m. 1902 m.[5] 1923 m.sur.[6] 1959 m.sur.[7] 1970 m.sur.[8] 1979 m.sur.[9]
68 66 189 169 170 260
1984 m.[10] 1989 m.sur.[11] 2001 m.sur.[12] 2011 m.sur.[13] 2021 m.sur.[14] -
302 394 373 333 280 -

Žymūs žmonės

Šaltiniai

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. Aviliai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 345 psl.
  3. https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/c0014ad4b31511efbb3fe9794b4a33e2
  4. [1]
  5. Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
  6. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  7. AviliaiMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 131 psl.
  8. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  9. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  10. Aviliai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 151
  11. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  12. Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  13. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  14. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  • Aviliai. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 596 psl.