The US FDA’s proposed rule on laboratory-developed tests: Impacts on clinical laboratory testing
Turinys
Markas Šagalas rus. Марк Захарович Шагалов | |
---|---|
Gimė | 1887 m. liepos 7 d. Vitebske, Baltarusijoje, Rusijos imperija |
Mirė | 1985 m. kovo 28 d. (97 metai) Prancūzijoje |
Veikla | žymus rusų-žydų postimpresionizmo tapytojas. |
Vikiteka | Marc Chagall |
Markas Šagalas (Marc Chagal; 1887 m. liepos 7 d. Vitebske, Baltarusijoje, Rusijos imperija – 1985 m. kovo 28 d. Prancūzijoje) – žymus Rusijos ir Prancūzijos XX a. modernizmo tapytojas, litvakas.[1] Gimęs gavo Moišos Segalo vardą. Šis vardas vėliau buvo rusifikuotas į Markas Zacharovičius Šagalovas (rus. Марк Захарович Шагалов)[2]. Dar vėliau pavardė buvo sutrumpinta.
Biografija
1900-1905 m. mokėsi Vitebsko keturmetėje mokykloje, kurioje susipažino su savo mūza ir būsima žmona Bela Rozenfeld. 1906 m. mokėsi menų mokykloje, vėliau išsikėlė į Peterburgą, pora metų mokėsi Dailininkų rėmimo sąjungos Piešimo mokykloje. Pirmasis mokytojas buvo Jehuda Penas. 1911 m. gavo stipendiją ir išvažiavo į Paryžių. 1914 m. surengė pirmą parodą Berlyne. Tais pačiais metais nusprendė grįžti į Vitebską. 1915 m. vedė Belą Rozenfeld ir išvažiavo į Peterburgą, kur pradėjo dirbti kariniame – pramoniniame komitete. 1917 m. vėl grįžo į Vitebską, o 1920 m. persikėlė į Maskvą. 1922 m. kartu su šeima išvažiavo pirmiausia į Lietuvą (tais metais Kaune jis surengė parodą), o vėliau į Vokietiją). 1923 m. persikėlė į Paryžių. 1937 m. gavo Prancūzijos pilietybę. Dėl nacių okupacijos 1941 m. persikėlė į JAV. Šioje šalyje mirė žmona Bela. Po Antrojo pasaulinio karo, 1947 m., Markas Šagalas grįžo į Prancūziją. Čia jis sutiko, o vėliau (1952 m.) vedė Valentiną Brodskają. 1973 m. buvo pakviestas į SSRS, kur Tretjekovo galerijoje surengė savo kūrinių parodą. Šį menininką buvo sunku priskirti vienai meno srovei, jam įtakos darė kelios meno srovės.
Tapytojas mirė 1985 m. kovo 28 d. Prancūzijoje.
Šaltiniai
- ↑ Chagall Marc (Markas Šagalas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 785 psl.
- ↑ Le lexique subjectif d'Emir Kusturica: portrait d'un réalisateur