The US FDA’s proposed rule on laboratory-developed tests: Impacts on clinical laboratory testing

Kitos reikšmės – Kinas (reikšmės).

Šis straipsnis yra apie kino filmų kūrimą (verslo ir meno rūšį). Apie kino teatrą skaitykite straipsnyje kino teatras.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Kinas – kultūros sritis, apimanti kūrybinę, gamybinę, mokslinę, techninę, mokomąją, informacinę, švietėjišką veiklą, kurios pagrindinis tikslas – gaminti ir rodyti filmus.

Jis nusako filmų kūrybą kaip meno formą ar kaip pramogų verslo dalį. Vienas kūrinys paprastai vadinamas filmu ar kino filmu.

Kine vaidinantys artistai dažniausiai vadinami aktoriais.

Pagrindinis mokslinis principas, kuriuo rėmėsi daugelis, kino vystymuisi skirtų išradimų, buvo optinė apgaulė. Jau egiptiečiams buvo žinoma, kad pamatytas vaizdas kurį laiką išlieka akyse (vaizdo persistencija). Tačiau net Izaoko Niutono ir Chevalier d‘Arcy darbai neturėjo įtakos šiam faktui pripažinti. Tik 1824 m. Peteris Markas Rogetas (Peter Mark Roget) tinkamai apibrėžė šį reiškinį kaip akies tinklainės gebėjimą išsaugoti vaizdą nuo 1/2 iki 1/5 sekundės po to, kai objektas dingo iš regėjimo lauko.

Rogeto išvados, nors ir nebuvo labai tikslios, paskatino išrasti keletą animavimo prietaisų. O šie buvo lemtingi judančio vaizdo raidai. Pirmasis iš tokių optinių „žaislų“ buvo taumatropas (Thaumatrope; iš gr. thauma – 'stebuklas'; tropos – 'posūkis') – kad ir įmantraus vaizdo, bet buvo labai paprastas. Tai buvo sero Džono Heršelio besisukančios monetos principu pagrįstas kartono diskas, kurį sukant ant siūlo abiejose kartono pusėse nupiešti paveikslėliai susilieja į vieną.

„Phenakistoscope“ – tai dantytas diskas su išoriniame pakraštyje išdėliotais paveikslėliais. Diskui sukantis pro tarpus veidrodyje matomas atspindys juda. Simono fon Štampferio (Simon von Stampfer) įtaisas buvo sudarytas iš dviejų diskų: viename buvo atviri langeliai, o ant kito – paveikslėliai. Žiūrint pro tuos langelius besisukantys paveikslėliai susilieja į nenutrūkstamą veiksmą. O šiuo principu remiasi ir dabartinis kino projektorius.

1884 m. Džordžas Horneris (George Horner) sukūrė „Dedalą“. Diskus jame pakeitė juosta, priklijuota prie besisukančio su atvirais langeliais būgno sienos, o įspūdis liko toks pats. Kol 7-ajame dešimtmetyje toks įtaisas imtas pardavinėti pavadinimu „Zoetrope“ (zootropas), austras baronas Francas fon Uchatiusas (Franz von Uchatius) jau buvo suprojektavęs fenakistoskopo įtaiso atvaizdus ant ekrano naudodamas stebuklingą žibintą (laterna magica). Kai kurie istorikai šios šviesios projekcijos išgaunamus vaizdus kildina iš Šešėlių urvo. Šešėlių urvas buvo aprašytas Platono „Respublikos“ VII knygoje, arba dar galėjo kilti iš Kinijos, Indijos ir Javos lėlių šešėlių teatro.

Svarbiausią šio žibinto sudedamąją dalį 1646 m. buvo aprašęs vokiečių jėzuitas Atanasijus Kircheris veikale „Ars Magna Lucis et Umbrae“. Praėjus dešimtmečiui šias žinias į visumą sutelkė veikiausiai olandų mokslininkas Christianas Heigensas. „Žibinto“ reginys, kurį 1666 m. teko matyti Samueliui Pipsui (Samuel Pepys), tikriausiai buvo gana primityvus, nes žvakės šviesa blyškiai teapšvietė storo matinio stiklo skaidrių spalvas.

W. J. Gravesande (1721 m.) ir Ami Argand (1780 m.) pritaikė aliejines lempas, o dar pranašesnė už jas buvo srove iš lempos besiveržianti balta karbitinių lempų šviesa, tad naudojant daug tokių žibintų ir lęšių, projektuojamiems vaizdams buvo galima suteikti gelmės ir tolygaus judėjimo įspūdį. Pasitelkęs šią techniką XVIII a. pab. belgų reginių meistras Étienne-Gaspard Robert sukūrė fantastinius efektus – fantasmogorijos atmosferą, dar efektą sustiprino dūmai, kamuoliais virstantys gotikinėje aplinkoje. Niemiec Philipstahl atvežė šį reginį į Londoną. Čia vienas jo mokinių, Henri Langdon Childe, amžiaus pabaigoje parodė pirmuosius „tirpstančius vaizdus“. Vaizdą perteikė mechaniškai judančios skaidrės, sumanytos jau 1739 m. Pieter van Musschenbroek. „Chromatrope“, „Eidotrope“ ir „Cycloidotrope“ prietaisų efektai buvo paremti krumpleračių, besisukančių diskų ir slydinėjančių stiklo langelių sistema. O „Choreutoscope“, užpatentuotas Londono optikos meistro L. S. Beale, buvo pirmasis nenutrūkstamo judančio vaizdo projektavimo įtaisas.

Visų žibintų išradėjus pralenkė prancūzas Emilis Reinodas (1844–1918). Jo „Praxinoscope“ (praksinoskopas) prietaise atvirus langelius pakeitė viduryje įtaisytas daugiakampis veidrodinis būgnas. Tas būgnas atspindėjo besisukančius paveikslėlius taip sukurdamas aiškų, ryškų judantį vaizdą. Reinodas ėmė naudoti ilgesnes persišviečiančias plokšteles bei vaizdo projektavimo objektyvą ir sukūrė „Praxinoscope a Projections“, kurio naudojosi savo Optikos teatre nuo 1892 m. rodydamas „Šviesos pantomimas“. Teatre sausakimšai prisikimšdavo norinčiųjų stebėti žavingus judančius vaizdus, o iki kino atsiradimo tebuvo vienas žingsnis. Tačiau didžioji Reinodo nelaimė, kad sėkmingai projektuoti judančias nuotraukas tebus išmokta tik po trejų metų.

Fotografija tapo realybe dėl Jopeph Nicephore Niepce ir Louis Daguerre – pastarasis 1839 m., praėjus šešeriems metams po partnerio mirties, pademonstravo dageriotipą Paryžiuje.

Serijinės fotografijos atsiradimą priartino dviejų labai skirtingų asmenybių darbai – anglo ekscentriko Eadweard Muybridge ir prancūzų mokslininko Étienne-Jules Marey gyvenusių XIX a. vid. – XX a. pr.

1872 m. Kalifornijos (JAV) gubernatorius Lelandas Stanfordas pasamdė klajoklį fotografą Muybridge nustatyti, ar šuoliuojantis arklys bent akimirkos dalį pašoka taip, kad visos jo keturios kanopos nesiektų žemės. Minima 25 tūkstančių dolerių lažybų suma, neva paskatinusi užsakovą samdyti fotografą, gali būti ir pramanyta. Tačiau Muybridge pavyko tai įrodyti 1878 m., kai trumpesnė ekspoziciją įgalino patobulinti jo sistemą – dvylikos fotoaparatų bateriją, išrikiuotą palei Palo Alto lenktynių takelio tiesiąją, objektyvus atidarydavo patys arkliai. Prabėgdami jie kliudydavo pritaisytas vielas. 1879 m. jis pademonstravo „Zoopraxiscope“ prietaisą, kilusį iš Uchatiuso projekcinio „Phenakistoscope“, kuris ant ekrano projektavo Meissonier piešinius padarytus pagal pirmojo nuotraukas.

1882 m. Marey prisitaikė fotografinį šautuvą, kuriuo jo kolega Pierre Jules Cesar Janssen 1874 m. bandė užfiksuoti Veneros judėjimą Saulės fone. Fotografiniame šautuve panaudota besisukanti plokštelė, kurioje per vieną sekundę užfiksuojama tuzinas akimirką tetrunkančių vaizdų. Po eksperimentų su daugeliu susiliejančių ekspozicijų vienoje plokštelėje Marey pirmiausia ėmėsi popierinės, o paskui ir celiulioidinės suvyniotos juostelės, kuria jau prekiavo Džordžo Istmano „Kodak“ kompanija – taip jis gavo ištisines judesio atvaizdo juosteles vadinamas chronofotografijomis.

Juosta judėjo tolygiai trūkčiodama, įtaisius „Maltos kryžių“ – vokietis Oskar Messter sukūrė šį mechanizmą ir jis tebėra svarbus dabartinės kino įrangos elementas. Nors Marey ir neketino atradimo panaudoti komercijos tikslais, 1893 m. jis su savo padėjėju Georges Demeny nesėkmingai įsitraukė į mašinos, kuria būtų galima projektuoti judančias fotografijas, kūrimo lenktynes.

W. K. L. Dickson, kurio nuopelnai dažnai nepastebimi, 1890 m. pagamino fotoaparatą, pavadintą „Kinetograph“. O jame sujungė visų judančio vaizdo evoliucijos pakopų elementus. Kitais metais jis sukūrė žiūrėjimui skirtą įtaisą vadinamą „Kinetoscope“.

Raff ir Gammon „Kinetoscope“ salonai atsidarė 1894 m. ir išpopuliarėjo visoje Amerikoje, juose buvo rodomos pirmojoje pasaulyje studijoje „Black Maria“ nufilmuotos scenas. Tokie dalykėliai kaip „Fredo Oto čiaudulys“, „Raiso ir Irvino bučinys“ – tuzinai vodevilių bei bokso imtynių buvo nemontuojami, jų trukmė priklausė nuo veiksmo trukmės ar juostos atkarpos ilgio.

Išradimų amžiaus viršūnė buvo įvykis, tradiciškai žymintis kino gimimą – pirmasis brolių Liumjerų mokamas „Cinematographe“ seansas indiškame salone Paryžiaus „Grand cafe“ rūsyje 1895 m. gruodžio 25 d. Auguste ir Louis paprasčiausiai laimėjo lenktynes, suradę būdą sujungti „Kinetoscope“ prietaisą ir Laterna magica.

Liumjerų nuopelnai didesni už konkurentų. Jų nešiojamos ranka sukamos kameros, kuriomis buvo galima filmuoti, kopijuoti ir projektuoti vaizdą netrukus sukosi visame pasaulyje. Buvo kuriamas bendro pobūdžio, karinių, komiškų vaizdų, gamtos vaizdelių ir amžininkų portretų katalogas. Liumjerų studijiniai vaizdai buvo fotografiškai rimti, o ne teatrališki. Dėl vaizdo gelmės traukinys, įvažiuojantis į La Siota stotį, buvo dar tikroviškesnis. Jau net filmuke darbininkai, išeinantys iš Lumjerų fabriko apčiuopiami pagrindiniai pasakojimo elementai – pradžia, vidurys ir pabaiga.^[1]

1889 m. anglas Viljamas Frize-Grinas (William Friese-Greene) sukonstravo chronofotografinį aparatą, kuris labai artimas kino kamerai. Kadangi popierinė juosta labai plyšdavo, jis ėmė naudoti celiulioidinę fotografinę perforuotą juostą. Tais pačiais metais pademonstravo pirmąjį savo stereoskopinį filmą. Frize-Grino aparatas turėjo visus kino kameros elementus, išskyrus šuolinį kino juostos traukimo mechanizmą. Tačiau kamera buvo pernelyg sudėtinga, kad paplistų.

Paprastai kino aparato išradėjais bei kino pradininkais laikomi broliai Liumjerai, kurie 1895 m. užpatentavo savo filmavimo bei projekcijos aparatą ir kovo 22 d. pademonstravo filmą „Darbininkų išėjimas iš Liumjerų fabriko“. Pirmasis viešas kino seansas, kuriame buvo rodomi trumpametražiai filmukai „Kūdikio pusryčiai“, „Tiuilri baseinas“, „Traukinio atėjimas“, „Kortavimas“, „Valtis išplaukia į jūrą“, „Aplietas laistytojas“ ir kt., įvyko tų pačių metų gruodžio 28 d. Greitai Liumjerų pramoga išpopuliarėjo.

Iš pradžių daugiausia buvo filmuojami kasdienio gyvenimo vaizdai, įvykiai, egzotiškos šalys, tačiau vėliau imta naudotis vis išradingesnėmis priemonėmis. Tam ypač pasitarnavo Žoržo Meljė atradimai. Pačioje XX a. pradžioje filmuose ėmė rastis siužetas: užuot filmavę iš konteksto ištrauktą vaizdą, autoriai ėmė derinti scenas, kad jomis perteiktų tam tikrą pasakojimą. Scenos vėliau imtos dalyti į atskirus kadrus.

Iki 3 dešimtmečio patys filmai būdavo begarsiai, tačiau seansuose visada grodavo pianistai ar net visas orkestras, atliekantis muziką, iliustruojančią filmo vaizdus. 3 dešimtmetyje prie daugumos didžiųjų filmų buvo pridedama specialiai jiems parašyta muzika.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kinas Europoje plito ir vystėsi gerokai lėčiau nei JAV, kur iškilo Holivudas. Tačiau 3-ajame dešimtmetyje Europos kino meistrai – tokie kaip Sergėjus Eizenšteinas ar Frydrichas Vilhelmas Murnau – pagerino padėtį.

3-ajame dešimtmetyje atsirando technologija, leidžianti prijungti prie filmo garso takelį. 1927 m. sukurtas pirmasis pilnametražis muzikinis filmas su įterptais dialogais – „Džiazo dainininkas“. Ilgainiui garsiniai filmai užgožė nebyliuosius.

Spalva kine atsirado pamažu. Jau pirmieji filmai kartais būdavo dažomi įvairiais būdais (atskirai po kadrą arba viskas viena spalva). Ištobulinus technologijas, po Antrojo pasaulinio karo spalva įsitvirtino kine.

XX a. 6–8 deš. kito kino kalba, stilius. Atsirando nepriklausomų, kino akademijose išauklėtų kino kūrėjų karta. Iškylo „Prancūzų naujoji banga“.

Paskutiniame XX a. deš. ir XXI a. pradžioje kine vis labiau įsitvirtino skaitmeninės technologijos.

Pirmasis tik kinui skirtas teatras atidarytas Pitsburge, Pensilvanijoje, 1905 m. Per kelerius metus atsirado tūkstančiai tokių teatrų. JAV jie buvo vadinami „nikelodeonais“, nes bilietas kainuodavo „nikelį“ (5 ct).

Iš pradžių visi filmai buvo kuriami su tikslu parodyti juos kino teatruose. Televizijos atsiradimas leido filmus transliuoti didesnėms auditorijoms. Prie kino išėjimo už kino teatro ribų prisidėjo ir video kasečių bei DVD atsiradimas, pastaruoju metu – legalus ar nelegalus filmų siuntimasis internetu. Todėl dabar yra filmų, kuriamų specialiai televizijai ar video juostoms.

Pagrindinis straipsnis – Kinas Lietuvoje.

1897 m. Vilniuje įvyko pirmasis viešas kino seansas. Pirmieji kino teatrai atsirado 1905 m.

Pirmosios kronikos imtos filmuoti 1909 m. 1931 m. sukurtas pirmasis lietuviškas pilnametražis filmas „Onytė ir Jonelis“.

• Kino istorija
• Kino kritika
• Režisierius
• Filmo žanras

• David Parkinson, „Kino istorija“

• Vytautas Mikalauskas, „Trumpa, bet nuostabi istorija“
• David Parkinson, „Kino istorija“