Knowledge Base Wiki

Search for LIMS content across all our Wiki Knowledge Bases.

Type a search term to find related articles by LIMS subject matter experts gathered from the most trusted and dynamic collaboration tools in the laboratory informatics industry.

Keisti nuorodas
Šis straipsnis apie menininką. Apie angelą skaitykite straipsnyje Arkangelas Rafaelis.
Rafaelis
Autoportretas, Rafaelis
Gimė 1483 m. balandžio 6 d.
Urbinas, Italija
Mirė 1520 m. balandžio 6 d. (37 metai)
Roma
Palaidotas (-a) Panteonas (Roma)
Tėvas Džovanis Santis
Motina Madžija di Batista Čiarla
Veikla italų architektas, dailininkas
Vikiteka Rafaelis

Rafaelis (lotynizuota forma Raphael, tikr. Raffaello Sanzio, 1483 m. balandžio 6 d. Urbinas, Italija – 1520 m. balandžio 6 d. Roma) – italų architektas, dailininkas.[1] Gyvenimo metu žinotas pravarde Urbinas (nuo gimimo vietos, it. Raffaello da Urbino)

Jis buvo iš tų menininkų, kurių gyvenimas, dar jiems gyviems esant, apipinamas legendomis. Rafaelis – vienas didžiausių visų laikų dailininkų. Jis savo kūryboje įkūnijo Renesanso epochos itališkojo humanizmo idealus.

Kelis šimtmečius Rafaelio kūryba buvo vertinama kaip aukščiausias dailės etalonas. Jo kūryba buvo akademinio Europos dailės mokymo pagrindas. Tik XX a. dailininko autoritetas susvyravo ir šiuo metu labiau pirmenybė atiduodama individualesniems amžininkų Leonardo da Vinčio ir Mikelandželo talentams. Tarp pačių žinomiausių Rafaelio kūrinių: freskos „Atėnų mokykla“ ir „Galatėjos triumfas“, iš paveikslų − „Siksto Madona“.

Biografija

Umbrijos laikotarpis

Rafaelio jaunystės piešinys, tikriausiai autoportretas

Rafaelis Santis gimė Urbino mieste 1483 m. balandžio 6 dieną. Jo tėvas Džovanis Santis buvo Urbino hercogo Federiko da Montefeltro dvaro tapytojas ir poetas. Jis dirbo Urbino hercogo rūmų tapytoju, bet į istoriją pateko ne tiek dėl savo dailės darbų, kiek dėl eiliuoto metraščio, kurio viename skyriuje aprašė ne tik hercogo gyvenimą, bet ir XV a. italų tapybą. 1491 m. mirė Rafaelio motina Madžija di Batista Čiarla. Džovanis Santis mirė 1494 m. rugpjūčio 1 d., kai Rafaeliui buvo vienuolika. Rafaelis paveldėjo dalį tėvo nuosavybės, kurią prižiūrėjo dėdė dvasininkas Bartolomėjus Santis.[2] Būsimu dailininku rūpinosi ir dėdė iš motinos pusės Simonė Čiarla.[3] To meto Urbinas buvo vienu italų renesanso centrų. Rafaelio tėvas Džovanis tikriausiai gerai pažinojo tiek vietos dailininkus, tiek atvykstančius į Urbiną dirbti, tarp kurių buvo Frančeskas di Džordžas Martinis, Justas iš Gento, Pjeras dela Frančeska ir jaunas Luka Sinjorelis. Pats Džovanis nebuvo talentingu dailininku, jo darbai gana sausai ir tiesiogiai sekė Pjero dela Frančeskos ir Perudžino dailės pavyzdžiais.

„Mergelės Marijos vestuvės“
aut. Perudžinas
„Mergelės Marijos vestuvės“
aut. Rafaelis

Pasak Džordžo Vazario, tėvas Džovanis nuvedė Rafaelį į Pjetro Perudžino dirbtuves Perudžoje, kur sūnus buvo priimtas mokiniu.[4] Nėra kitų patikimų šaltinių, kurie tai patvirtintų, todėl abejojama, ar išties Rafaelis buvo Perudžino mokiniu. Viena vertus, maždaug 10 metų amžiaus berniukas buvo per jaunas pagal to meto standartus būti priimtas mokiniu. Antra vertus, Rafaelio talentas nekėlė jokių abejonių nuo pat jo vaikystės. 1500 m. Rafaelis, kuriam tuo metu buvo 17 metų, minimas savarankiškai dirbančiu dailininku, „meistru“.[5] Gali būti, kad po tėvo mirties jis mokėsi pas Urbino dailininką Timoteo Viti (1469–1523).[6]

Viena pozicija, Rafaelis nebuvo Perudžino mokiniu, tik artimai sekė ir imitavo tuo metu regione populiaraus, pripažinto ir aukštai vertinto dailininko kūrybą. Kita pozicija, Rafaelis buvo Perudžino mokiniu.[7] Arba jis nebuvo mokiniu, bet dirbo Perudžino asistentu. Dėl vieno sutariama − Perudžino kūrybos įtaka Rafaeliui buvo milžiniška.[8] Rafaelis perėmė Perudžino grakščių linijų piešinį ir palaimingų veikėjų veido išraiškų vaizdavimą. Taip pat ir kur kas asmeniškesnius bruožus: elegantiškų sulenktų pirštų ir tolumos medžių smulkaus lapyno vaizdavimą.[9] Pasak Džordžo Vazario, Rafaelis taip greitai perėmė mokytojo stiliaus paslaptis, kad jo ir Perudžino darbų nebuvo įmanoma atskirti.[10] Kai kurie šiuolaikiniai mokslininkai įžvelgia Rafaelio rankos pėdsakų kai kuriuose to meto Perudžino darbuose. Gali būti, kad Rafaelis tiesiogiai su Perudžinu susitiko tikriausiai tik apie 1502–1503 m. daugiau kaip kolega, o ne asistentas.[11] Yra versija, kad Rafaelio darbų panašumai į Perudžino yra sąlygoti provincijos užsakovų reikalavimų − užsakovai, neišgalėdami pasamdyti pripažinto dailės meistro, užsakinėjo paveikslus, kurie būtų panašūs į Perudžino. Taip pat ankstyvojoje Rafaelio kūryboje įžvelgiamas Pinturikjo ir Lukos Sinjorelio kūrybinių bruožų įterpimas į perudžiniškus.[12]

1501 m. Rafaelis užbaigė pirmą žinomą užsakytą darbą − altorinę tapybą Šv. Mikalojaus Tolentino tema Baronči koplyčioje Šv. Augustino bažnyčioje Čita di Kastelo mieste (fragmentai išsklaidyti po muziejus). Kiti pirmieji Rafaelio žinomi užsakymai apie 1500 m. irgi buvo iš Čita di Kastelo religinių bendruomenių: „Trejybė su Šv. Sebastijonu ir Roku“, „Ievos sukūrimas“ ir altorinis paveikslas „Mondo krucifiksas“ bažnyčiai.[13] Net ir šiuo ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Rafaelis pradėjo lenkti Perudžiną.[14] 1504 m. Rafaelis sukūrė paveikslą „Mergelės Marijos vestuvės“ Šv. Pranciškaus bažnyčiai Čita di Kastele (dabar Breros pinakotekoje Milane). Šis paveikslas labai artimai sekė kiek ankstesniu Perudžino tos pačios tematikos kūriniu. Galima spėti, kad pranciškonų vienuoliai užsakė nutapyti Rafaeliui Perudžino paveikslo panašią versiją. Rafaelio kūrinyje veikėjų figūros solidesnės, vykstančios vestuvių ceremonijos draminiai aspektai išraiškingesni, architektūrinė erdvė sukomponuota racionaliau. Rafaelis aplenkė Perudžiną formų aiškumu ir figūrų grakštumu.[15] 1502−1504 m. Rafaelis Oddi giminės Perudžoje užsakymu sukūrė altorinį „Mergelės Marijos karūnavimo“ paveikslą (Vatikano muziejai). Apie 1503 m. buvęs Perudžino mokinys Pinturikjas pakvietė Rafaelį į Sieną padėti jam piešiniais prestižiniam užsakymui freskoms Sienos katedroje.[16] Rafaelis Sienoje tikriausiai ilgai neužsibuvo ir išvyko į to meto Italijos renesanso reikšmingiausią centrą − Florenciją.

Florencijos laikotarpis

„Šv. Jurgis, smogiantis drakonui“ (apie 1504, Luvras, Paryžius)
„Baldasarė Kastiljonė“ (apie 1515, Luvras, Paryžius)

Į Florenciją Rafaelis atvyko 1504 m. Laikotarpis tarp 1504 ir 1508 m. Rafaelio kūrybinėje chronologijoje vadinamas „Florencijos laikotarpiu“, tačiau Rafaelis nuolat mieste negyveno.[17] Florencijoje Rafaelį paveikė vietos didžiųjų menininkų: Leonardo, Mikelandželo pavyzdžiai. Jis studijavo Mazačo freskas Brankači koplyčioje. Rafaelio tapybos darbai tapo monumentalesnis ir intelektualesni. Iš Fra Bartolomeo Rafaelis perėmė švelnaus spalvų valdymo bruožus.[18] Dž. Vazaris rašė, kad keliauti į šį miestą palikus darbus ties Sienos katedros bibliotekos freskomis, Rafaelį paskatino nuogirdos apie nuostabius Leonardo ir Mikelandželo kartonus freskoms Florencijoje.[19]

Florencijos kūrybos periodui priklauso vieni iš geriausiai žinomų Rafaelio madonų paveikslų. Leonardo da Vinčio piramidinės kompozicijos įtaka pasireiškia paveiksluose „Madona pievoje“ (arba „Prato Madona“, „Belvederio Madona“), „Madona su dagiliu“ ir „Gražioji sodininkė“ (Luvras). Vienu iš puikiausių Rafaelio madonų yra „Madona Granduka“. Šiuose paveiksluose atsiskleidžia pagrindiniai Rafaelio kūrybos skirtumai nuo jo didžiųjų amžininkų. Rafaelio paveikslų herojai – gyvybingi, žmogiški, pilnatviški veikėjai giedrais veidais ir harmoningais vidiniais „aš“. Tuo Rafaelio kūryba skiriasi nuo Leonardo pernelyg intelektualių ir Mikelandželo pernelyg antžmogiškų, stiprių herojų.[20]

Rafaelis nebuvo vienišas, užsidaręs ir sunkaus sugyvenamo charakterio dailininkas, kaip Mikelandželas. Jo gebėjimą su visais sutarti ir maloningumą aukštai pagyrė Džordžas Vazaris, kuris rašė, kad Rafaelis buvo toks geras ir paslaugus, kad net gyvūnai jį mėgo.[21] Daugelis florentietiško periodo kūrinių buvo užsakyti Florencijos pasiturinčių pirklių ir aristokratų. „Madona su dagiliu“ (Uficiai) užsakyta Lorenzo Nasi, „Madona pievoje“ (Meno istorijos muziejus, Viena) − Taddeo Taddei, „Šv. Šeima“ (Senoji pinakoteka, Miunchenas) – Domenico Canigiani. Savo ir žmonos portretus (abu Piti rūmuose) užsakė Agnolo Doni, kuris Mikelandželui buvo užsakęs „Doni Tondo“.[22]

Florentietišku periodu Rafaelis dažnai lankėsi Urbine, kur dirbo hercogo Gvidobaldo dela Roverės ir jo žmonos Elizabetos Gonzagos užsakymams.[23] Tarp šių darbų yra mažų matmenų lyriški paveikslai „Trys gracijos“ (Kondė muziejus, Šantiji) ir „Riterio sapnas“ (Londono nacionalinė galerija). To meto garsūs humanistai, literatas Baldasarė Kastiljonė ir poetas Pjetras Bembo, buvo susiję su Urbino dvaru ir tikriausiai reikšmingai prisidėjo garsindami jaunojo Rafaelio vardą Italijoje. Rafaelio kurtas Pjetro Bembo portretas neišliko,[24] užtat Baldasarės Kastiljonės vėlesnis portretas (Luvre) laikomas vienu įspūdingiausių Rafaelio kūryboje. Rafaelis sukūrė hercogų Gvidobaldo dela Roverės ir Elizabetos Gonzagos portretus (abu Uficiuose). Vienu svarbiausių Rafaelio florentietiško periodo darbų buvo „Nuėmimas nuo kryžiaus“, kurį 1504 m. užsakė vienos Perudžos valdančių giminių atstovė Atalanta Baglione. Paveikslas datuotas atliktas 1507 m. ir rodo ženklų Rafaelio stiliaus pasikeitimą lyginant su jo Umbrijos periodo paveikslais.

Romos laikotarpis

Pabuvęs keletą metų Florencijoje, 1508 m. Rafaelis išvyko į Romą, tuo metu popiežiaus Julijaus II rėmimo dėka pradėjusią lenkti Florenciją prestižiniais užsakymais. Tikriausiai jis atvyko ten 1508 m., kai Mikelandželas tik buvo pradėjęs darbą Siksto koplyčioje. Julijus II paskyrė Rafaelį dekoruoti Stanza della Segnatura, vieną Vatikano rūmų kambarių, kuriuos vėliau imta vadinti stancomis.[25] Nežinoma, kaip tik 25 metų dailininkas patraukė popiežiaus dėmesį. Tikriausiai jo atvykimui tarpininkavo Šv. Petro bazilikos architektas Bramantė,[26] kuris buvo dirbęs Urbine ir tikriausiai pažinojo tiek Rafaelio tėvą, tiek patį Rafaelį. Darbai Stanza della Segnatura, visų pirma freska „Atėnų mokykla“, kuriuos dailininkas baigė 1511 ar 1512 m., [27] virto Rafaelio triumfu Romoje. Popiežius Julijus II nutraukė kitų dailininkų pradėtus darbus dar trijuose Vatikano rūmų kambariuose ir visą dekorą sukurti patikėjo Rafaeliui. Kartu su padėjėjais dailininkas ištapė dar tris kambarius: Heliodoro, Gaisro Borge ir Konstantino. Rafaelio kitokio pobūdžio kūrybai atsirado didžiulė paklausa Romoje ir vienas tapytojas jau neįstengė susidoroti su grandioziniu darbu, todėl dviejų paskutiniųjų stancų freskas nutapė Rafaelio padėjėjai pagal jo kartonus. Paskutinio Konstantino kambario freskos baigtos jau po Rafaelio mirties 1520 m.

„Atėnų mokykla“ (apie 1511, Vatikano muziejai)
„Siksto Madona“ (apie 1513, Senųjų meistrų paveikslų galerija, Dresdenas)
Pagrindinis straipsnis – Rafaelio kambariai.

Rafaelio freskos Vatikano rūmuose paprastai įvardijamos vienu žymiausių ir reikšmingiausių dailės kūrinių Vakarų dailės istorijoje. Kambarių freskų temos parinktos, kad atitiktų patalpos paskirtį. Parašo salė (Stanza della Segnatura), kurioje popiežius buvo įsirengęs biblioteką ir kabinetą, turėjo simboliškai atspindėti keturis „fakultetus“: teologiją, filosofiją, teisę ir meną. Juos atitinkamai įamžino „Disputas“, „Atėnų mokykla“, „Jurisprudencija“, „Parnasas“. Iki šiol populiariausia freska „Atėnų mokykla“ vaizduoja renesanso kultūroje mėgstamą temą – Platono ir Aristotelio ginčą. Nustumtas į freskos gilumą, dviejų mąstytojų figūras Rafaelis apsupo žymiais mąstytojais ir mokslo veikėjais, tarp kurių identifikuojami: Diogenas, Sokratas, Euklidas, greta dailininko Sodomos – pats Rafaelis. Platonas panašus į Leonardą da Vinčį, o Heraklitas turi Mikelandželo bruožų.

Romoje Rafaelis buvo subūręs didžiulę padėjėjų grupę. Džordžas Vazaris mini jų buvus apie 50. Tarp žinomiausių Rafaelio mokinių: Džulijus Romanas, Giovanni Francesco Penni, Perino del Vaga.[28] Be didelio padėjėjų būrio Rafaelis niekuomet nebūtų galėjęs įgyvendinti tiek daug užsakymų, tačiau šie užsakymai būdavo įgyvendinami su nemenku meninės kokybės smukimu, dėl ko Rafaelis paskutinį savo kūrinį – paveikslą „Apreiškimą“ (Vatikano muziejai), nusprendė visą atlikti savo ranka.[29] „Siksto Madona“, kuri atlikta apie 1513 − 1514 m., laikoma paskutiniu Rafaelio paveikslu, kurį meistras atliko visą sava ranka („Apreiškimas“ taip ir nebuvo baigtas dėl Rafaelio mirties ir ties juo dar dirbo Džulijus Romanas).

1512 m. Julijus II Rafaeliui užsakė sukurti vieną garsiausiu jo paveikslų – „Siksto Madoną“ (Senųjų meistrų paveikslų galerija, Dresdenas).[30] Po popiežiaus Julijaus II mirties 1513 m. ne mažesniu Rafaelio gerbėju ir rėmėju tapo popiežius Leonas X. Rafaelis yra sukūręs abiejų popiežių portretus, kurie paprastai minimi geriausiais popiežiškaisiais portretais. Sėdinčio krėsle „Julijaus II portretas“ (apie 1511 m., Uficiai) suformavo vėlesnę popiežių vaizdavimo tradiciją. „Popiežiaus Leono X su dviem kardinolais“ (apie 1518 m., Uficiai) portretas yra ambicingesnis ir sudėtingesnis savo kompozicija. 1514 m. Leonas X po Bramantės mirties vyriausiuoju naujosios Šv. Petro bazilikos architektu paskyrė Rafaelį.[31] Rafaelis suprojektavo artimui popiežiaus draugui, protonotarui Giovanni Antonio Branconio dell’Aquila rūmus Romoje (sugriauti XVII a.).[32] Kitus rūmus Rafaelis suprojektavo popiežiaus daktarui Jacopo da Brescia Alesandrinos gatvėje. Svarbiausiu Rafaelio architektūriniu projektu buvo Villa Madama Romos Monte Mario kalvoje, kurią užsakė popiežiaus giminaitis Džulijus de Medičis (būsimasis popiežius Klemensas VII).[33] Tikriausiai popiežius Leonas X inicijavo paveikslų „Pranciškaus I Šv. Šeima“ ir „Šv. Mykolas“ (Luvras) tapybą. Jie buvo padovanoti Prancūzijos karalienei ir karaliui Pranciškui I atitinkamai popiežiaus sūnėno Lorenco di Pjero vedybų su karaliaus dukterėčia proga.[34]

„Julijaus II portretas“ (apie 1512, Uficių galerija, Florencija)
„Fornarina“, spėjama Rafaelio įkvėpėja ir meilužė (apie 1518, Barberinio rūmai, Roma)

Kai kurie Rafaelio darbai buvo skirti bažnyčioms ne Romoje, pavyzdžiui, „Šv. Cecilijos ekstazė“ (apie 1514, Nacionalinė Bolonijos pinakoteka) buvo skirta Bolonijos Šv. Jono ant kalno (San Giovanni al Monte) vienuolyno bažnyčiai,[35] „Siksto Madona“ – vienuolynui Pjačencoje. „Folinjo Madona“ (apie 1512, Vatikano muziejai) įgavo savo pavadinimą, kai vėliau buvo perkelta į Folinjo miesto bažnyčią. 1515 m. Rafaelis kūrė piešinius gobelenams, kurie turėjo būti pakabinti Siksto koplyčioje po seniau dirbusių garsių ankstyvojo italų renesanso dailininkų freskomis. Septyni iš 10 paruošiamųjų kartonų išliko ir vėliau buvo įsigyti Anglijos karaliaus Karališkajai kolekcijai (eksponuojami Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone). Realų kartonų piešinių paruošimą tikriausiai daugiausiai atliko Rafaelio mokiniai.[36] Originalūs gobelenai, išausti 1519 m. Briuselyje, eksponuojami Vatikano pinakotekoje.[37]

Kitais reikšmingais Rafaelio rėmėjais ir užsakovais Romoje buvo bankininkai Bindo Altoviti ir Agostinas Kjidžis. Bindo Altoviti buvo „Madonna dell’Impannata“ (Piti rūmai) savininku, Rafaelis jam nutapė jo portretą (Vašingtono nacionalinė dailės galerija).[38] Svarbiausiu Rafaelio užsakovu už Vatikano sienų buvo Sienos bankininkas Agostinas Kjidžis. Jis užsakė sibilių freską savo vardo koplyčios išorėje Santa Maria della Pace bažnyčioje. Rafaelis 1511 m. sukūrė vienintelį savo darbą antikinės mitologijos motyvais – freską „Galatėjos triumfas“ Kjidžio užmiesčio viloje (dabar Villa Farnesina). Taip pat toje pat viloje Rafaelio mokiniai pagal jo dizainus dekoravo Psichės lodžiją. Rafaelis buvo paskirtas suprojektuoti pomirtinę Kjidžio koplyčią Santa Maria del Popolo bažnyčioje.[39] Labai tikėtina, kad per Kjidžį Rafaelis sutiko Margeritą Luti, taip vadinamą Fornariną, kepėjo dukterį, kuria įsimylėjo (kepėjas buvo kilęs iš Sienos, kaip Kjidžis). Spėjama, kad Margerita Luti yra pavaizduota jaunos moters portrete pavadinimu „Fornarina“ ir buvo modeliu daugeliui Rafaelio madonų atvaizdų.

Rafaelio vardą Europoje populiarino grafikas Marcantonio Raimondi, kuriam Rafaelis kūrė piešinius graviūroms. Rafaelio mokiniai dekoravo Rafaelio (arba popiežiaus Leono X) lodžiją Vatikane (dabar Vatikano muziejų dalis). Dailininkas buvo pažadėjęs kardinolui Bernardo Bibbiena, kad jis ves jo dukterėčią, tačiau vestuves nuolat atidėliojo. Pasak Džordžo Vazario, Rafaelis galbūt turėjo galimybę būti paskirtas kardinolu popiežiaus Leono X. Tuo pat metu dailininkas nuolat pramogavo ir po vienų linksmybių su meiluže susirgo. Rafaelis esą nuslėpė nuo gydytojo karštinės priežastį ir šis skyrė netinkamus vaistus, po ko Rafaelis mirė 1520 m. balandžio 6 dieną, t. y. tą pačią dieną, kurią gimė. Rafaelis buvo palaidotas Romos Panteone. Pasak Džordžo Vazario, dailininkas gyveno labiau kaip princas, o ne tapytojas.[40]

Kūryba

Rafaelio kūryba, laikyta nepralenkiama iki XX a., dabar vertinama nevienareikšmiškai: ji laikoma pernelyg aiški, nuglaistyta. Pasigendama joje dramatiškos jėgos ir skvarbaus intelekto. Imta net teigti, kad Rafaelis – „pats eklektiškiausias iš didžiųjų dailininkų“ (P. Muris). Nuo to laiko pradėta pedantiška jo kūrinių analizė.

Palyginus su dailininko amžininkais, paaiškėjo, kad Rafaelis, nors tam tikrais periodais sekė (ne kopijavo) Leonardu da Vinčiu bei Mikelandželu, niekada nepasiekė pirmojo subtilaus psichologizmo, o antrojo dvasios jėgos.

Rafaelio meną sunku vertinti, nes jis nesudėtingas ir visiems suprantamas. Kita vertus, specifiniai bruožai, įgalinantys trumpai jį charakterizuoti, sunkiai apčiuopiami. Susipina prieštaringiausios savybės: atviras sentimentalumas ir gilus dramatizmas, lyriška, poetiška nuotaika su filosofiniais žmogaus būties apmąstymais. Gal dėl to Rafaelio kūryba nusakoma „aukso vidurio“ formuluote. Rafaelio gyvenimas ir kūryba skirstomi į tris laikotarpius, jau išskirtus Dž. Vazario: Umbrijos, Florencijos ir Romos.

Žymiausi kūriniai

Darbų galerija

Madonos

Religiniai paveikslai

Freskos

Portretai

Išnašos

  1. ↑ Balys Pakštas. Rafaelis (Raffaello), Raffaello Sanzio da Urbino, Raffaello Santi. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. 457-458 psl.
  2. ↑ The Cambridge Companion to Raphael. Red. Marcia B. Hall. Cambridge University Press, – 2005, p. 18
  3. ↑ [Osborne, June. Urbino: The Story of a Renaissance City. Frances Lincoln ltd, – 2003, p. 136
  4. ↑ Giorgio Vasaeri. „Life of Raphael“ Archyvuota kopija 2012-04-18 iš Wayback Machine projekto.
  5. ↑ The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009. p. 511
  6. ↑ The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009. p. 511
  7. ↑ [Osborne, June. Urbino: The Story of a Renaissance City. Frances Lincoln ltd, – 2003, p. 136
  8. ↑ The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009, p. 511
  9. ↑ The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009, p. 511
  10. ↑ Giorgio Vasaeri. „Life of Raphael“ Archyvuota kopija 2012-04-18 iš Wayback Machine projekto.
  11. ↑ The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009, p. 511
  12. ↑ The Cambridge Companion to Raphael. Red. Marcia B. Hall. Cambridge University Press, – 2005, p.40
  13. ↑ The Cambridge Companion to Raphael. Red. Marcia B. Hall. Cambridge University Press, – 2005, p.38
  14. ↑ The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009, p. 511
  15. ↑ The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009, p. 511
  16. ↑ Giorgio Vasaeri. „Life of Raphael“ Archyvuota kopija 2012-04-18 iš Wayback Machine projekto.
  17. ↑ The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009, p. 511
  18. ↑ The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009, p. 511
  19. ↑ Giorgio Vasaeri. „Life of Raphael“ Archyvuota kopija 2012-04-18 iš Wayback Machine projekto.
  20. ↑ The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009, p. 511
  21. ↑ The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009, p. 511
  22. ↑ The Cambridge Companion to Raphael. Red. Marcia B. Hall. Cambridge University Press, – 2005, p. 47-48
  23. ↑ The Cambridge Companion to Raphael. Red. Marcia B. Hall. Cambridge University Press, – 2005, p. 44
  24. ↑ The Cambridge Companion to Raphael. Red. Marcia B. Hall. Cambridge University Press, – 2005, p. 44
  25. ↑ The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009, p. 511
  26. ↑ Giorgio Vasaeri. „Life of Raphael“ Archyvuota kopija 2015-02-21 iš Wayback Machine projekto.
  27. ↑ The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009, p. 511
  28. ↑ The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009, p. 511
  29. ↑ The Cambridge Companion to Raphael. Red. Marcia B. Hall. Cambridge University Press, – 2005, p. 50
  30. ↑ The Cambridge Companion to Raphael. Red. Marcia B. Hall. Cambridge University Press, – 2005, p. 50
  31. ↑ The Cambridge Companion to Raphael. Red. Marcia B. Hall. Cambridge University Press, – 2005, p. 51
  32. ↑ The Cambridge Companion to Raphael. Red. Marcia B. Hall. Cambridge University Press, – 2005, p. 52
  33. ↑ The Cambridge Companion to Raphael. Red. Marcia B. Hall. Cambridge University Press, – 2005, p. 52
  34. ↑ The Cambridge Companion to Raphael. Red. Marcia B. Hall. Cambridge University Press, – 2005, p. 52
  35. ↑ The Cambridge Companion to Raphael. Red. Marcia B. Hall. Cambridge University Press, – 2005, p. 53
  36. ↑ The Oxford Dictionary of Art and Artists. Oxford University Press, − 2009. p. 511
  37. ↑ Vatikano muziejai
  38. ↑ The Cambridge Companion to Raphael. Red. Marcia B. Hall. Cambridge University Press, – 2005, p. 53
  39. ↑ The Cambridge Companion to Raphael. Red. Marcia B. Hall. Cambridge University Press, – 2005, p. 53
  40. ↑ Giorguio Vasari. „Life of Raphael“ Archyvuota kopija 2015-02-21 iš Wayback Machine projekto.

Nuorodos


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
source: https://lt.wikipedia.org/wiki/Rafaelis