Type a search term to find related articles by LIMS subject matter experts gathered from the most trusted and dynamic collaboration tools in the laboratory informatics industry.
Alžyro istorija – Alžyro teritorijoje gyvenusių etnosų raida nuo seniausių laikų iki dabarties.
Alžyras yra valstybė, užimanti beveik 2,4 mln. km² plotą, kuris atitinka daugiau nei pusę Europos Sąjungos teritorijos. Tokio dydžio valstybėje yra didžulė gamtinė ir kultūrinė įvairovė, o ilgą laiką atskiros jos dalys vystėsi atskirai, kaip skirtingi istoriniai regionai.
Tankiausiai gyvenama Alžyro dalis yra jos šiaurinis maždaug 130 km. pločio ruožas, prieinantis prie Viduržemio jūros. Istoriškai jis buvo vadinamas Numidija, Mauritanija, vėliau – Berberų krantu. Arabų terminologijoje jis dar vadinamas Viduriniu Magrebu (arab. المغرب الأوسط = Maghreb al-awsat). Jį visą užima Atlaso kalnų sistema, kur tarp kalnų grandinių įsiterpusios lygumos ir slėniai. Arčiausiai jūros esantis ruožas geografiškai vadinamas terminu telis (pranc. Tell algérien, arab. تلّ). Giliau žemyne esantis ruožas vadinamas Aukštąja plynaukšte (pranc. Hauts Plateaux).
Čia išskiriami šie regionai, kurių kiekvienam būdingos skirtingos gamtinės ir kultūrinės savybės, neretai istorijoje jie turėjo savo valstybingumą:
Likusioje Alžyro teritorijoje vyrauja Sacharos dykuma. Joje yra visiškai negyvenamų teritorijų, nomadų (tuaregų ir beduinų) dominuojuomų teritorijų (pvz. Achagaras, Tanezruftas), o taip pat oazių sankaupų. Oazės dažniausiai kuriasi prie vadžių. Svarbiausios dykumoje esančios oazių grupės yra šios: Mzabas, Guiras, Sauira, Gurara, Tuatas, Tidikeltas, Tugurtas, Ridhas, Zibanas.
Manoma, kad dabartinių berberų protėviai apgyvendino Alžyrą ir visą Šiaurės Afriką dar paleolito laikotarpiu[2]. Jų plitimas siejamas su Iberijos-Mauritanijos kultūra, kuri buvo paplitusi Atlaso kalnų masyve vėlyvajame paleolite ir su Kapsos kultūra, kuri susiformavo Oreso kalnuose 8–3 tūkst. pr. m. e.[3]
6 tūkst. pr. m. e. Šiaurės Afrikoje prasidėjo neolitas. Dėl tuometinio palankaus klimato Sacharos dykuma dar nebuvo susiformavusi, o teritorijoje vyravo savanos. Todėl ir Alžyro gilumoje suklestėjo brandi neolitinė kultūra. Jos palikimas – Sacharos uolų piešiniai, vaizduojantys vietos žmonių gyvenimą. Žymiausi jų – Tasilio Adžeras. Tarp ankstyviausių aptinkami gausūs vandens gyvūnai, taip pat buivolai, raganosiai, drambliai, liūtai, žirafos, liudijantys apie medžiotojų gyvenimą. Tuo pačiu aptinkami ir prijaukintų gyvūnų (avių, asilų) atvaizdai. Pastarųjų vis gausėjo, kol V–III tūkst. pr. m. e. vietos kultūra pasiekė didžiausią suklestėjimą. Tačiau III tūkst. pr. m. e. dėl klimato kaitos buvusios derlingos teritorijos buvo veikiamos dykumėjimo, dėl ko vietos gyventojų dauguma buvo priversti išsikelti į derlingesnę pakrantę. Sacharos dykuma sunaikino priešistorinę civilizaciją.
X a. pr. m. e. Alžyro pakrantėje savo kolonijas pradėjo kurti finikiečiai. Svarbiausi jų miestai valstybės pakrantėje buvo Iolas, Iomniumas, Ikosiumas (dab. Alžyras), Igilgilis (dab. Džidželis), Hiponas, Cirta ir kt. Maišydamiesi su senaisiais krašto gyventojais berberais, finikiečiai suformavo kreolinę pūnų tautybę ir kultūrą. Didžiausias jų miestas buvo Kartagina dabartinio Tuniso teritorijoje, iš kur Kartagina išplėtė hegemoniją po visą Alžyro pakrantę.
Pūnai įjungė Alžyro berberus į Viduržemio jūros prekybą, per kurią į kraštą ėjo daug naujovių. Tarp jų buvo ir fogarų irigacija, leidusi apgyvendinti dykumingas vietoves. Kartu, siekdami gauti egzotiškų prekių, pūnai vystė prekybinius kelius per Sacharos dykumą (Transsacharinę prekybą), kurie pasiekė Užsachario Afrikos teritorijas. Vietos gyventojai berberai, apgyvendinę dykumos oazes ir sukūrę čia miestus, tapo pagrindiniais tarpininkais ir aktyviai įsitraukė į prekybinius procesus.
Berberai sukūrė savo pirmuosius valstybinius junginius, kurie III a. pr. m. e. konsolidavosi į didesnes valstybes. Numidijos karalystė buvo didžiojoje šiaurinio Alžyro dalyje ir šiaurės vakarų Libijoje, tuo tarpu Mauritanijos karalystė valdė šiaurinį Maroką ir vakarų Alžyrą. Krašto gilumoje gyveno getulai. Iš pradžių Numidiją sudarė dvi atskiros karalystės (gentinės sąjungos), Masilija ir Masesilija, valdomos atskirų valdovų. Tačiau Masilijos karalus Masinisa Pūnų karų metu sudarė sąjungą su Romos Respublika. Dėl to jam buvo atiduota valdyti visa Numidija, kuri tapo Romos kliente[4].
Vėlesnis Numidijos karalius Jugurta pradėjo nesutarimus su Roma, ir galiausiai 104 m. pr. m. e. pralaimėjo karą. Jo karalystė buvo padalinta, o vėliau paversta Romos provincija. Iš pradžių ji vadinosi Numidija, o vėliau – Cezario Mauritanija. Numidijos pavadinimas ilgainiui nunyko ir Alžyro bei Maroko šiaurinė pakrantė pradėta vadinti Mauritanija. Jos vietiniams gyventojams berberams prigijo apibendrinantis pavadinimas maurai.
Romėnai Mauritanijoje skleidė savo civilizaciją, augo miestai, plito lotynų kalba, nuo pirmųjų mūsų eros amžių Alžyro šiaurinėje pakrantėje įsigalėjo krikščionybė. Iš romėnų laikų Alžyre išliko nemažai miestų ir kai kurių statinių. Ypač reikšmingi tarp jų, pvz. Timgadas, Džemila, Tipaza, įtrauktos į pasaulio paveldo sąrašą.
Po Romos imperijos žlugimo V a. šiaurinėje Alžyro teritorijoje įsitvirtino vandalai, kurie čia migravo iš šiaurės Europos per Pirėnų pusiasalį, ir įkūrė Vandalų karalystę. Jų galios centrai buvo Hiponas dab. Alžyre ir Kartagina dab. Tunise. VI a. romėnų valdžią atkūrė Bizantijos imperija, kuri Alžyrą valdė kaip Afrikos egzarchatą.
Visu šiuo laikotarpiu mažiau kontroliuojamoje krašto gilumoje kūrėsi vietinės krikščioniškos berberų karalystės. Didžiausia jų buvo Maurų-romėnų karalystė bei jos įpėdinė Altavos karalystė su sostine Altavoje. Be to buvo Uarsenio, Hodnos, Oreso ir kitos karalystės. Kai kurios jų išsilaikė iki pat VIII a. pradžios[5]. Karalienė Dihija Oreso kalnuose ypač priešinosi arabų užkariavimui ir vedė krikščionis berberus į pasipriešinimo kovą.
Per VII a. II pusę šiaurinis Alžyras buvo prijungtas prie musulmoniško arabų Omejadų Kalifato, kuris pradėjo intensyviai platinti islamą. Dalis berberų (pvz. zenatai) labai sparčiai priėmė islamą ir kartu su arabais dalyvavo tolimesniuose užkaravimuose. Jie didele dalimi prisidėjo prie Ispanijos užkariavimo ir islamizavimo. Pačioje šiaurės Afrikoje islamas ilgainiui vėl pakeitė vietos kultūrą.
Nepaisant to, berberai ir toliau išliko dominuojančia jėga visoje šiaurės Afrikoje. Čia formavosi jų gentinės sąjungos, tokios kaip sanhadži, zenata ir masmudai. VIII a. silpstant centralizuotai Kalifato valdžiai, Alžyre prasidėjo Didysis berberų sukilimas. Po jo kalifatas savo įtakos nebeatkūrė, ir dėl teritorijos konkuravo vietinės berberų (arba mišrios) dinastijos, kūrėsi valstybės. Neretai jos išpažino nesunitines islamo atmainas. Tarp berberų plito ibadizmas, šiizmas, sufrizmas. Altavos karalystė atgimė kaip Ifranidų emyratas su sostine Tlemsene, Uarsenyje įsigalėjo Rustamidų emyratas su sostine Tiarete, derlingose lygumose aplink Alžyro miestą dominavo magravai, o kalnuotoje Kabilijoje įsitvirtino kutamai.
Tiesa, vietinės Alžyro berberų dinastijos buvo silpnesnės, todėl dalį Alžyro teritorijos VIII–X a. kontroliavo ir Idrisidai, kurių galios centras buvo dab. šiaurės Maroke, ir Aglabidai, su centru dab. Tunise.
Stipriausia iš Alžyro kilusi dinastija buvo Fatimidai. Ši mišri arabų ir berberų (kutamų) dinastija, paremta šiitų ideologija, formavosi Kabilijos regione[6] kaip tam tikra religinė revoliucija. X a. pradžioje jie sugebėjo įsitvirtinti Tunise, kurį pavertė savo galios centru, o galiausiai nukariavo visą Šiaurės Afriką nuo Maroko iki Egipto.
Kadangi išsiplėtus Fatimidų kalifatui jie perkėlė sostinę į Kairą ir nebegalėjo tiesiogiai valdyti visų žemių, jų vietininkais (emyrais) Alžyre 972 m. buvo paskirta Ziridų dinastija, greitai tapusi nepriklausoma. Iš pradžių Ziridai (kaip ir Fatimidai) irgi valdė iš Kabilijos, tačiau vėliau perkėlė savo galios centrą į Tunisą, o Kabilijoje (bei visame šiaurės Alžyre) juos 1015 m. pakeitė Hamadidai.
Tiesa, XI a. Alžyre žymėjo didelius neramumus, kadangi dėl valdžios kovojo atskiros berberų gentys ir sąjungos, tarp jų ir Ifranidai bei magravai savo teritorijose. Bendrą nestabilumą dar labiau blogino tuo metu vykę arabų beduinų migracijos iš rytų. Šie klajokliai apgyvendino didžiulius Alžyro dykumų plotus, daug kur asimiliavo senuosius gyventojus berberus ir labai stipriai prisidėjo prie krašto arabizacijos. Nuo to laiko arabų kalba ėmė vyrauti visame Magrebe.
Neramumai ritosi ir iš vakarų. Maroko kalnų gentyse brendo Islamo reformų idėjos, ir keletui religinių sektų pavyko sukurti savo galingas valstybes. Pirmieji buvo Almoravidai, nukariavę milžiniškas teritorijas nuo Mauritanijos iki Ispanijos ir nusiaubę vakarinį Alžyrą. Vėliau, XII a. juos sekė Almochadai, trumpam suvieniję visą šiaurės Afriką.
XIII a., nusilpus Almochadų imperijai, svarbiausia jų įpėdinė Alžyro teritorijoje buvo Zajanidų dinastija (1236–1554) su sostine Tlemsene[7]. Je konkuravo su Maroko Marinidais ir Tuniso Hafsidais.
XV a. pabaigoje Ispanijoje baigėsi rekonkista, ir Ispanija tapo svarbia žaidėja Viduržemio jūroje. Tarp 1505 ir 1510 m. Ispanija užėmė svarbius Alžyro pakrantės miestus – Oraną, Alžyrą, Bedžają. Nors pastaruosiuose jie valdžios neišlaikė, Oraną su pertraukomis ir labai sunkiomis sąlygomis kontroliavo iki pat 1792 m.[8]
Tuo pat metu interesus regione turėjo ir besiplečianti Osmanų imperija, tuo metu jau valdžiusi didelę dalį musulmoniško pasaulio. Susidūrę su augančia Ispanijos įtaka, osmanai pasinaudojo vietiniais piratais. Alžyro prijungime prie Osmanų imperijos svarbų vaidmenį suvaidino du broliai piratai, Arudžas ir Hairedinas Rudabarzdis, kurie gavo didelį osmanų palaikymą. Pastarajam 1529 m. pavyko išvyti Ispanus iš Alžyro uosto. Iš karto po to jis pripažino Osmanų imperijos viršenybę ir atvėrė kelią Osmanų imperijai į Alžyro nukariavimą.
Per kelis dešimtmečius Osmanų imperija sėkmingai nukariavo nusilpusią Zajanidų valstybę ir surengė karines ekspedicijas į krašto gilumą. Vienos jų metu jie nukariavo oazių valstybę Tugurtą, taip užsitikrindami Transsacharinės prekybos kontrolę[9]. Tiesa, kalnuotas Kabilijos regionas, kur susikūrė Kuku valstybė, išlaikė savo nepriklausomybę nuo turkų.
Osmanai šiaurinio Alžyro teritorijoje suformavo atskirą administracinį vienetą, kuris vadinosi Alžyro ejaletu (arab. الجزائر = al-Jaza'ir) su sotine Alžyro mieste. Iš pradžių provinciją administravo vietininkai, tituluojami beilerbėjais, nuo 1587 – pašomis[10], kurie buvo iš naujo skiriami kas 3 metai. Tokiu būdu provincija buvo tampriai inkorporuota į imperijos struktūrą.
Nuo XVI a. Šiaurės Afrikos pakrantėse labai intensyvėjo piratavimas, kurį osmanai palaikė. Šie piratai buvo vadinami berberų piratais, ir pagrindinius savo postus turėjo Alžyro uoste. Visa ši Viduržemio jūros pakrantė tuo metu tapo žinoma kaip Berberų krantas. Piratai neretai siaubdavo Europos pakrančių miestus, grobdavo krikščionis, kurie buvo verčiami vergais. Krikščionių prekybos laivų plėšimai pamažu prarado savo reikšmę, ypač po to, kai Europos jūrinės valstybės Anglija, Nyderlandai ir Prancūzija pradėjo sėkmingai gintis nuo korsarų, pvz., 1661, 1665, 1682, 1683, 1688 metais Alžyrą apšaudė Prancūzijos laivynas.
XVII a. Osmanų imperijos centralzacijai silpstant, osmanai pamažu prarado faktinę Alžyro kontrolę. Valdžia ten buvo patikėta vietiniams lyderiams, tituluojamiems dėjais (arab. داي = Dey)[11]. Jie buvo atskaitingi sultonui tik nominaliai ir pripažino save jo vasalais. Tai buvo renkami asmenys, kurie turėjo įgaliojimus rinkti mokesčius ir duoklę. Jis valdydavo visą eilę bėjų, kurie administravo smulkesnius teritorinius vienetus – beilikus.
1830 m. prancūzų kariuomenė užėmė Alžyrą, Oraną ir Bonė ir pradėjo krašto užkariavimą. Jiems pasipriešino Abdelkaderas (valdė 1832–1847 m.), kuris sėkmingai kovojo su prancūzais vakarų Alžyre. Tafnos sutartimi (1837) Prancūzija pripažino Abdelkaderą Alžyro emyru. Tačiau Abdelkaderas nesugebėjo bendradarbiauti su Ahmadu Bėjumi iš Konstantinos, kuris su prancūzais kovojo rytų Alžyre. Po to, kai prancūzų kariuomenė užėmė Konstantiną, jie įsiveržė į vakarų Alžyrą ir privertė Abdelkaderą bėgti į Maroką. Tik 1847 m. Abdelkaderas nutraukė pasipriešinimą.
Ankstyvųjų užkaravimų metu prancūzai naudojo įvairias priemones, tarp kurių buvo cheminis ginklas, masinės žudynės, koncentracijos stovyklos ir kitos[12]. Prasidėjus Alžyro pertvarkymui į Prancūzijos provinciją, visa užimta teritorija tapo Prancūzijos dalimi, čia suformuoti trys departamentai.
Diegiant europinius standartus, buvo neatsižvelgiama į vietos kultūrines tradicijas. Vietos lyderiai buvo nušalinami ir marginalizuojami, tradicinė islamo teisė diskriminuojama, naikinamas kultūrinis paveldas. Ypatingas privilegijas gavo Alžyro žydai, kas sukėlė papildomą trintį visuomenėje. Į šalį buvo kviečiami prancūzų kolonistai, kuriems skirtos žemės buvo atimamos iš vietinių arabų ir berberų. Dėl žemės nusavinimų kilęs al-Muqrani sukilimas rytų Alžyre (1870–1871) buvo nuslopintas 80 000 prancūzų kariuomenės. Dėl šio sukilimo Alžyras prarado 25 % savo gyventojų ir papildomai apie 70 % žemių, kurios buvo perduotos prancūzų kolonistams.
Iki 1932 m. prancūzai palaipsniui užkariavo ir Alžyro Sacharą, suformuodami dabartines sienas. Dauguma jų buvo sukurtos dirbtinai, neatsižvelgant į vietos tautų tradicines ribas ir susiformavusius kultūrinius regionus.
Nuo XX a. III deš. Alžyre formavosi musulmonų lyderystė, pasipriešinimo kova prieš kolonizatorius. Būrėsi įvairios grupuotės, trap kurių įtakngiausios buvo Naconalinis išlaisvinimo frontas ir Nacionalinis Alžyro judėjimas. Reikalavimai ir protestai augo, tačiau pancūzų valdžia ėmėsi labai nuosaikių priemonių, kas vedė į didėjančią trintį trap visuomenės grupių.
Nepriklausomybės judėjimui postūmį davė 1945 m. po neramumų Setif ir Guelma prancūzų armijos surengtos dešimtūkstantinės alžyriečių žudynės. 1954 m. lapkritį prasidėjo nepriklausomybės karas (Alžyro karas) prieš Prancūziją, vadovaujamas FLN (Front de Libération Nationale).
Tai buvo vienas iš labiausiai alinančių karų. Skirtingais duomenimis tarp 350,000 ir 1 milijono Alžyro gyventojų žuvo, dar apie 2 milijonai musulmonų tapo pabėgėliais. Po karo apie 1 mln. europiečių, žydų ir kolonizatorius rėmusių musulmonų paliko šalį[13]. Buvo sugriautas žemės ūkis, miestai, infrastruktūra. Karo metu iš abiejų pusių užfiksuota daug žmogaus teisių pažeidimų, kankinimų, žudymų, nukreiptų prieš civilius gyventojus[14].
1962 m. po aštuonerių metų kruvino karo, pareikalavusio daugelio aukų iš abiejų pusių Evian’e sudaryta sutartimi Alžyras iškovojo nepriklausomybę.
1962 m. liepos 1 d. Alžyre buvo surengtas referendumas ir liepos 3 d. Prancūzija paskelbė Alžyrą nepriklausomu. 1963 m. rugsėjo 8 d. referendumu buvo priimta Konstitucija ir tą patį mėnesį pirmuoju prezidentu buvo išrinktas Ahmedas Ben Bella.
1965 m. Houari Boumédiène įvykdė ginkluotą perversmą ir paėmė valdžią šalyje. Šis diktatorius laikė valdžią 11 metų, iki pat mirties. Savo valdyme jis derino kairiasias ideologijas su islamo idėjomis. Po Houari Boumédiène mirties pulkininkas Chadli Bendjedid išrinktas prezidentu 1979 m., perrinktas 1984 m. ir 1988 metais.
1989 m. šalis pasuko demokratizacijos keliu. Buvo priimta nauja Konstitucija, kuri leido sudaryti politines organizacijas, net tik FLN. Pagal šią Konstituciją ginkluotosios pajėgos buvo nušalintos nuo vyriausybės, kurią jos iki tol valdė. Tarp daugybės partijų, kurios atsirado po naujosios Konstitucijos sėkmingiausiai veikė Islamo Išgelbėjimo Frontas (FIS), kuris laimėjo daugiau nei 50 % balsų municipaliniuose rinkimuose 1990 m. birželį ir pirmame nacionalinių rinkimų ture 1991 m. gruodį.
Stebėtina fundamentalistinės FIS partijos sėkmė pirmame rinkimų ture 1991 m. gruodį privertė armiją įsikišti, uždrausti FIS ir sustabdyti tolimesnius rinkimus. Fundamentalistų atsakas buvo Alžyro pilietinis karas – nuolatinis nedidelio intensyvumo konfliktas su pasaulietiniu valstybės aparatu, kuris nesutrukdė rinkimuose prastumti provyriausybines ir nuosaikias religines partijas. Tuo metu trumpus laikotarpius valdė prezidentai Mohamed Boudiaf (1992), Ali Kafi (1992–1994), Liamine Zéroual (1994–1998), Abdelaziz Bouteflika, atėjęs į valdžią 1998 m.
1999 m. buvo suplanuoti demokratiniai rinkimai, tačiau jų išvakarėse visi kandidatai, iškyrus Bouteflika, atsiėmė savo kandidatūras. Pastarasis vėl perrinktas prezidentu 2004, 2009 ir 2014 m[15]. Prezidentavimo metais jis pabaigė pilietinį karą. FIS ginkluotasis sparnas Islamo Išsivadavimo Armija išsiskirstė 2000 m. sausį bei kaip ir kiti ginkluotų grupių nariai pasidavė pagal amnestijos programą, nukreiptą į nacionalinio susitaikymo skatinimą. Nepaisant to nedidelės ginkluotų kovotojų grupės tebekonfrontuoja su vyriausybinėmis pajėgomis ir vykdo paskirus kaimų puolimus ir kitokias teroristines akcijas.
2010 m. Alžyrą pasiekė Arabų pavasario judėjimas, ir žurnalistai bei jaunimas išėjo protestuoti į gatves prieš diktatūrą, varžomas laisves, korupciją. Naujus rūpesčius Alžyrui kelia ir berberų nacionalizmas, didelė bedarbystė, būstų trūkumas ir poreikis diversifikuoti nafta besiremiančią ekonomiką.
2019 m. Bouteflika paskelbė, kad ir toliau kandidatuos rinkimuose į prezidento postą. Tačiau kilus didžiuliams neramumams, žinomiems kaip Hirako judėjimas, arba Šypsenų revoliucija, balandžio 2 d. atsistatydino[16]. Tų pačių metų pabaigoje demokratinuose rinkimuose laimėjo Abdelmadjid Tebboune. Nepaisant pasaulį ištikusios COVID-19 pandemijos, jis pradėjo šalyje demokratizacijos procesus. 2020 m. šalyje priimta nauja demokratinė konstitucija.
Alžyras · Angola · Beninas · Bisau Gvinėja · Botsvana · Burkina Fasas · Burundis · CAR · Čadas · Dramblio Kaulo Krantas · Džibutis · Egiptas · Eritrėja · Etiopija · Gabonas · Gambija · Gana · Gvinėja · Kamerūnas · Kenija · Komorai · Kongas · Kongo DR · Lesotas · Liberija · Libija · Madagaskaras · Malavis · Malis · Marokas · Mauricijus · Mauritanija · Mozambikas · Namibija · Nigerija · Nigeris · Pietų Afrika · Pietų Sudanas · Pusiaujo Gvinėja · Ruanda · San Tomė ir Prinsipė · Seišeliai · Senegalas · Siera Leonė · Somalis · Sudanas · Svazilandas · Tanzanija · Togas · Tunisas · Uganda · Vakarų Sachara · Zambija · Zimbabvė · Žaliasis Kyšulys
| ||||||||||||||||
| ||||||||||||||
LIMS forum content by LIMS forum members is licensed under a Creative Commons Attribution-NonCommercial-ShareAlike 4.0 International License. Based on a work at www.limsforum.com.
