Infrastructure tools to support an effective radiation oncology learning health system

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Laisvajame žodyne yra terminas technologija

Technologija – sąvoka, apibūdinanti išteklių (gamtinių, intelektinių, finansinių, žmogiškųjų, erdvinių, laikinių ir pan.) praktinį taikymą, dažniausiai sukuriant virtualų (programinė įranga, algoritmai, politikos, sporto, mokymo, auklėjimo, gydymo, verslo ir pan. procesai) ar materialų objektą (techniką). Technologija taip pat reiškia žmogaus sukurtų bet kokios tikslingos veiklos produktų ir procesų (iš jų ir gamybos procesų) visumą.

Iš esmės technologija reiškia produktyviųjų žinių visumą, kuria remiantis tampa galima tikslinga praktinė veikla, transformuojanti išteklius į reikiamus procesus, produktus ar paslaugas. Terminas „technologija“ kilo iš graikų kalbos žodžio τεχνολογία – τέχνη „menas, amatas“ + λογία „sąvoka, mokslas“.

XXI a. techologija suprantama kaip produktyviųjų žinių organizavimas siekiant praktinių tikslų.

Žmonės technologiją pradėjo naudoti dar priešistoriniais laikais, kai iš gamtinių išteklių sukūrė pirmuosius paprastus įrankius – titnaginius grandiklius, peilius, ietis, vėliau – odinius ir kailinius drabužius, palapines, akmeninius strėlių antgalius; papuošalus iš akmenų, kaulų, kriauklelių ir perlų. Svarbiausias priešistorinis žmonių atradimas – sugebėjimas kontroliuoti ugnį, padidino maisto atsargas, o vientiso medinio rato išradimas visiškai pakeitė požiūrį į transportą. Tokios technologijos, kaip globalusis ryšys telefonija ir televizija bei duomenų perdavimas ir internetas, sumažino fizinius komunikacijos atstumus ir suteikė žmonėms naujas bendravimo galimybes. Tačiau ne visa technologija naudojama taikiais tikslais: nuo seniausių laikų naikinamoji ginklų galia vis progresavo, kol kuoka virto branduoliniu ginklu.

Technologija įvairiais būdais pakeitė žmonių visuomenę ir jos gyvenamąją aplinką. Daugelyje pasaulio valstybių technologijos padėjo išplėtoti ekonomiką (galiausiai sukurdama šiandieninį globalizacijos procesą) ir sukūrė XXI a. žmonijos civilizacijai charakteringą gyvenimo kokybę. Dėl daugybės technologinių procesų atsirado ir nepageidaujamas šalutinis efektas – aplinkos užterštumas, Žemės išteklių išeikvojimas. Technologijų plėtra nuolat keičia civilizaciją ir iškelia naujas problemas gyvybės etikos, tokias kaip gyvybės klonavimas, eutanazija, abortai ir pan.

Technologija yra sąvoka, reiškianti žmogaus protinių ir fizinių pastangų (įgūdžių), jo turimų žinių bei sukurtų darbo įrankių (technikos) ir ekonominių išteklių visumą, pritaikomą kuriant materialų ar nematerialų objektą ar procesą. Technologijos – tai būdai ir priemonės sukurti norimą daiktą ar procesą. Egiptiečiai popierių gamindavo iš papirusinių viksvuolių šerdžių, pasitelkdami savo sukurtą papiruso apdirbimo technologiją; kelių ir daugiau daiktų naudojimu bei žmogaus žiniomis ir įgūdžiais pagrįsta gamybos procesų visuma, pavyzdžiui, medžio apdirbimo technologiją pirmiausia sudaro turima žaliava – mediena, antra, žmogaus turimi medienos apdirbimo įrankiai – paprastieji darbo įnagiai arba sunkiosios technikos mašinos, ir trečia – žmogaus teorinės ir praktinės žinios apie medžio apdirbimą. Kaip galutinis rezultatas vis tiek sukuriamas žmogui reikalingas daiktas – statybose naudojama apdirbta medžiaga, kurią galima naudoti kitiems gamybos procesams ir pagaminti kitus materialius objektus – popierių, baldus ir kt. Technologijas galima skirstyti įvairiais pjūviais. Technologijos tokiu būdu gali būti materialios ir nematerialios.

Materialiąsias technologijas sudaro pirmapradės ir daugiapradės technologijos. Pirmapradės technologijos produktai – tai pirmieji žmonių sukurti daiktai – paprastieji įnagiai ir primityvūs papuošalai, kuriems pagaminti prireikė tik žmogaus proto ir fizinių pastangų, paprastų medžiagų ir ne daugiau kaip vieno kito įrankio. Ugnies atradimas irgi yra priskiriamas prie pirmapradžių technologijų, tačiau vėliau, o šiandien ir dauguma išlikusių Lotynų Amerikos ir Afrikos genčių, žmonės ugnį išgaudavo lanku sukant lazdelę, įstatytą į medinį pagalį, taigi tolimesnis ugnies naudojimas tapo daugiapradis.

Daugiapradės materialiosios technologijos – tai visos žmogaus sukurtos technologijos, atsiradusios po pirmykščių pirmapradžių technologijų naudojimo. Daugiaprades technologijas sudaro (transporto, informacijos, komunikacijos, agrariniai, žmogaus buities ir laisvalaikio, maisto, statybų, mašinų gamybos, elektronikos, aplinkosaugos, metalurgijos, aviacijos ir kosmonautikos, kalnakasybos ir kt.) technologijos. Tokių technologijų techniniai produktai yra, pavyzdžiui, automobiliai, kompiuteriai, televizoriai, lėktuvai, kranai, kombainai, konservų dėžutės ir kt. Daugiapradė materialioji technologija – tai technologija, sukurta kitų technologijų ar technikos įrankių pagalba, remiantis žmogaus žįgūdžiais bei turimomis žaliavomis.

Nematerialias technologijas sudaro virtualioji kompiuterių programinė įranga, verslo, vadybos, politikos, teisėtvarkos, sporto, medicinos, žiniasklaidos, auklėjimo, mokymo metodai procesai ir sistemos.

Nicholas Carr knygoje „Seklumos“ siūlo kitą kategorinį skirstymo būdą. Tai gali būti technologijos:

padidinančios vikrumą ar fizinę jėgą - plūgas, adata, ginklas, kranas...;

praplečiančios pojūčius - mikroskopas, teleskopas, geigerio skaitiklis, radioteleskopas...;

keičiančios gamtą - irigacija, genetiškai modifikuotas maistas, dirbtinis apvaisinimas...;

intelektinės technologijos - žemėlapis, laikrodis,knyga, kompiuteris, mokykla, internetas...

Mokslas yra sistemingas tyrinėjimo ar studijavimo procesas, kurio tikslas yra objektyvus pažinimas. Išspręsti mokslinę problemą reiškia įgyti daugiau objektyvių žinių ir įgauti gilesnį supratimą apie supančią aplinką ir jos reiškinius. Tik išvystę mokslinį pažinimą, žmonės galėjo savo sukauptas žinias panaudoti technologijoms sukurti, kad patenkintų savo kintančius poreikius.

Inžinerija – tai disciplina, pritaikanti žmogaus turimas fizikos, chemijos, matematikos ir biologijos žinias įvairiose praktinėse sferose, be kita ko, ir gamybos procesų bei technikos kūrime, derinime ir tobulinime. Taigi tik su inžinerijos pagalba, žmogus sugebėjo pritaikyti mokslo ir amato žinias, kad įvaldytų mašinų, įrengimų kūrimą ir naudojimą.

Filosofiniuose ginčuose dėl technologijų įtakos visuomenei, nesutariama, ar technologija pagerino žmogaus gyvenimo sąlygas, ar jas blogina. Neoludizmas, anarchistinis primityvizmas ir kiti panašūs judėjimai kritikuoja šiuolaikinio pasaulio gamybines technologijas, tvirtindami, jog jos kenkia aplinkai ir supriešina žmones; transhumanizmo ir technoprogresyvizmo ideologijų šalininkai teigia, kad technologinį progresą reikia tęsti, nes jis naudingas visai žmonijai. Išties netolimoje praeityje buvo manoma, kad technologinis išsivystymas būdingas tik žmonėms, tačiau neseni moksliniai tyrimai rodo, kad kiti primatai ir tam tikros delfinų bendruomenės išvystė tam tikrus technologinius gebėjimus ir išmoko juos perduoti kitoms kartoms.

Filosofai, vertinantys technologijų įtaką žmonijos istorijai, sąlyginai gali būti suskirstyti į dvi kryptis - technologinius deterministus (pvz. Thorstein Veblen, Karl Marx) ir instrumentalistus (pvz. David Sarnoff, James Carey). Technologiniai deterministai teigia, kad technologijos yra istorijoje veikianti jėga, nepriklausanti nuo žmogaus valios. Anot jų, mes neturime pasirinkimo, naudoti ar ne ginklus, elektrą, internetą. Kraštutinis determinizmas teigia, kad mes (žmonės) esame tik tarpinė evoliucijos grandis, skirta kurti technologijas, kol jos nemoka daugintis pačios. Kai jos pradės daugintis pačios, mūsų jau nebereikės. Instrumentalistai priešingai, mano, kad technologijos tai tik negyvi įrankiai mūsų tikslams pasiekti ir tik nuo mūsų priklauso, kokį poveikį jie daro mūsų gyvenimui.

Pagrindinis straipsnis: Technologijų istorija

Technologijos yra kintantis ir tobulėjantis civilizacijos pagrindas. Nuo seniausių laikų iki dabarties, žmonių sukurtos technologijos ir technika patobulėjo kelis tūkstančius kartų – buvo amžiai, kai žmogus stengėsi tik išgyventi, primityviais ginklais gindamasis nuo laukinių žvėrių ir neorganizuotai ieškodamas maisto; vėlesniais laikais žmonės evoliucionavo – padidėjo jų smegenys, taigi ir protingumas bei sumanumas – jie išrado efektyvesnius apsigynimo būdus, ėmė verstis žemdirbyste, prisijaukino kitus gyvūnus – pirmuosius naminius gyvulius – susikūrė sau pastogę, atrado amatus. Apie 4000 metų pr. m. e. Tigro ir Eufrato tarpupyje bei Nilo žemupyje atsirado pirmųjų žmonių civilizacijų užuomazgos – jos atstovai sukūrė pamatus daugiapradėms technologijoms, gyveno sąlyginai patogiai ir tenkino savo esminius poreikius.

Tobulėjant amatams, vystėsi ir technologijos – laikui bėgant, vienos būdavo užmirštamos, tačiau atsirasdavo naujos. Po pramoninio perversmo buvo išrasta daugybė naujų technologijų, sukurta modernesnė technika – visa tai labai pagerino valstybių ekonomiką. Tačiau didėjant žaliavų poreikiui, jos ėmė tarpusavyje konfliktuoti ir technologijas imta naudoti karinėje pramonėje – buvo kuriama karo technika, vėliau – masinio naikinimo ginklai. Tik dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje žmonija praktiškai sugrįžo prie vadinamųjų „taikių“ technologijų kūrimo.

Ankstyvieji žmonės akmeninius ir medinius įrankius pradėjo naudoti dėl evoliucijos proceso. Pirmieji žmonės išsivystė iš keliaujančių hominidų, jų smegenų masė sudarė maždaug vieną trečdalį šiuolaikinio žmogaus smegenų masės. Pirmųjų paprastų įrankių naudojimas išliko bemaž nepakitęs beveik per visą ankstyvąją žmonijos istoriją, bet prieš maždaug 50 tūkst. metų, kai, archeologų nuomone, atsirado kalba, viskas pasikeitė.

Žmogaus protėviai naudojo akmeninius ir kitokius įrankius daug anksčiau, negu prieš 200 tūkst. metų pasirodė Homo sapiens. Ankstyviausias akmeninių įrankių kūrimo periodas vadinamas Olduvanu, kuriam priskiriamas laikas prieš maždaug 2,3 mln. metų. Olduvano laikotarpio pėdsakų rasta Etiopijoje, Didžiajame riftiniame slėnyje, datuojamų 2,5 mln. metų senumo. Akmens įrankių naudojimo laikotarpis vadinamas Paleolito epocha arba Senuoju akmens amžiumi, kuris apima visą žmonijos istoriją iki žemės ūkio atsiradimo prieš maždaug 12 tūkst. metų.

Akmeninio įrankio pasidirbdinimui buvo naudojami stiprūs akmenys, turintys ypatingų savybių, tokie kaip titnagas. Tokie akmenys būdavo apdirbami akmeniniu kūju, kol tapdavo aštrūs – tuomet jie praversdavo kaip kapoklės ar grandikliai. Šiais įrankiais medžiotojai-rankiotojai paruošdavo maistui skerdieną, nulupdavo gyvūno kailį, odą, primityviai apdirbdavo medieną, drožinėdavo papuošalus iš kaulų, medžio.

Pirmieji akmens įrankiai buvo grubūs, kartais atrodydavo tiesiog kaip uolos gabalas. Acheljano laikotarpiu, kuris prasidėjo prieš maždaug 1,65 mln. metų, atsirado naujų akmeninių įrankių, tokių kaip kirvis. Viduriniajame Paleolite, prieš maždaug 300 tūkst. metų, akmeniniai įrankiai buvo pradėti formuoti iš kelių aštrių arba bukų akmenų, surišant juos virve – taip sukuriant dar tobulesnius įnagius, o Vėlyvajame Paleolite, maždaug prieš 40 tūkst. metų, žmonės pradėjo naudoti sluoksniavimo techniką, kai medinių pagalių, kaulų ar gyvūnų ragų (dažniausiai elnio) pagalba, ypatingai smulkiai apdorodavo akmenį.

Ugnies, kaip paprasto energijos šaltinio, atradimas ir įvairiapusis panaudojimas tapo esminiu įvykiu technologijų istorijoje. Tiksli ugnies atradimo data nėra žinoma – jos atsiradimo įrodymu laikomi apdegę gyvūno kaulai, rasti Žmonijos lopšyje, leidžia manyti, jog ugnį žmonės pradėjo naudoti prieš milijoną metų; mokslininkai sutaria, kad Homo erectus ugnį kontroliavo tarp 500 tūkst. ir 400 tūkst. metų pr. m. e. Žmonės ugniai kurstyti naudojo medieną ir medžio anglis. Ugnies atradimas padidino žmogui valgomo maisto skaičių, be to, kepto maisto energetinė vertė yra kelis kartus didesnė nei žalio.

Kita Paleolito epochos technologinė pažanga – žmogaus apsirengimas ir primityvus būstas; abiejų šių technologijų atsiradimas tiksliai nedatuojamas, tačiau šis įvykis tapo tiesiausiu keliu į žmonijos progresą. Paleolito epochos metu, žmogaus būstas tapo pažangesnis ir sudėtingesnis; anksčiau nei 380 tūkst. metų pr. m. e., žmonės statė paprastas trobeles iš šakų ir palapines iš žvėrių kailių. Apranga iš tų pačių kailių padėjo žmonėms pasklisti į šaltesnius regionus; 200 tūkst. metų pr. m. e. jie pradėjo migruoti iš Afrikos į kitus kontinentus, tokius kaip Eurazija.

Neolito epochoje arba Naujajame akmens amžiuje prasidėjo ypač spartus technologinis progresas. Išradęs poliruotus akmeninius kirvius žmogus ėmė didesniais mastais kirsti miškus ir sukurti ūkius. Žemės ūkio atsiradimas leido išmaitinti daugiau žmonių ir jie pamažu, iš medžiojančių ir rankiojančių klajoklių, tapo sėsliais žemdirbiais. Tuo pat metu žmonės pradėjo jaukinti laukinius žvėris, būrėsi į kaimus – juose, laikui bėgant, atsirado tam tikros srities specialistų – taip ėmė rastis amatai.

Didėjant žmonių skaičiui, specializuoto darbo jėgai, iš ankstyvųjų Neolito epochos kaimų atsirado pirmieji miestai, tokie kaip Urukas, ir pirmosios žmonijos istorijoje civilizacijos, tokios kaip Šumeras. Kas paskatino tokį žmonių judėjimą, nėra žinoma, tačiau manoma, jog tam turėjo įtakos amatų atsiradimas, didėjanti socialinių sluoksnių hierarchija, prekyba ir karai tarp kultūrų. Be to, norint įveikti gamtos iššūkius, reikėjo kolektyvinio žmonių darbo, statant užtvankas ir rezervuarus.