Infrastructure tools to support an effective radiation oncology learning health system

Suomijos Respublika suom. Suomen tasavalta šved. Republiken Finland
Vėliava Herbas
Himnas: „Mūsų šalis“
Suomija žemėlapyje
Valstybinė kalba	suomių, švedų
Sostinė	Helsinkis
Didžiausias miestas	Helsinkis
Valstybės vadovai  • Prezidentas  • Ministras Pirmininkas	Alexander Stubb Petteri Orpo
Plotas  • Iš viso  • % vandens	338 455 km2 (65) 9,71 %[1]
Gyventojų  • 2022  • Tankis	5 553 000[2] (116) 16,4 žm./km2 (213)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2022 267,61[3] mlrd. $ (46) 53 745[3] $ (16)
Valiuta	Euras (€)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC+2 (EET) UTC+3 (EEST)
Nepriklausomybė Paskelbta	Nuo Rusijos 1917 m. gruodžio 6 d.
Interneto kodas	.fi
Šalies tel. kodas	+358
Kirčiavimas	Súomija[4]

Suomija (suom. Suomi, šved. Finland), oficialiai Suomijos Respublika (suom. Suomen tasavalta, šved. Republiken Finland) – valstybė Šiaurės Europoje, Fenoskandijos regione. Šiaurės vakaruose ribojasi su Švedija, šiaurėje – su Norvegija, rytuose – su Rusija. Vakaruose Suomija prieina prie Baltijos jūros Botnijos įlankos, pietuose – prie Suomijos įlankos. Tarp Suomijos ir Švedijos esančios Alandų salos priklauso Suomijai, tačiau turi autonomiją. Suomija yra viena iš rečiausiai apgyvendintų šalių Europoje (15,47 žm./km²). Didžioji dalis gyventojų susitelkę šalies pietuose. Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Helsinkis. Suomijoje yra dvi oficialios kalbos – suomių ir švedų.

Suomija yra Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų Organizacijos, Šiaurės Tarybos, Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Euro zonos ir NATO narė.

Suomijos teritorija, kuri šimtmečiais buvo retai gyvenama, nuo XII a. priklausė Švedijai, kol 1809 m. po Švedijos-Rusijos karo iš Švedijos buvo atimta ir prijungta prie Rusijos. 1917 m. liepos 14 d. Suomija paskelbė savo autonomiją, o 1917 m. gruodžio 6 d. – nepriklausomybę. 1995 m. tapo Europos Sąjungos nare. Nuo 2023 m. balandžio 4 d. – NATO narė.

Pagrindinis straipsnis – Suomijos istorija.

Gausūs archeologiniai radiniai rodo, kad dabartinės Suomijos teritorija buvo apgyvendinta dar akmens amžiuje, apie 8500 m. pr. m. e., pasitraukus ledynui. Anksčiausi gyventojai greičiausiai buvo medžiotojai-rinkėjai, gyvenę daugiausia iš to, ką galėjo rasti miške ir jūroje. Pagal vieną iš teorijų, finougrų kalbomis kalbantys žmonės į Suomiją atvyko jau akmens amžiuje, galbūt su pirmosiomis mezolitinėmis kultūromis. Nuo maždaug 5300 m. pr. m. e. randama keramikos dirbinių. Kartu su kovinių kirvių kultūros paplitimu Pietų Suomijoje apie 3200 m. pr. m. e. greičiausia atsiranda žemdirbystė.

Bronzos ir geležies amžiaus archeologiniai radiniai rodo glaudžius Suomijos gyventojų ryšius su kitais Baltijos kraštais, ypač su Estija, taip pat Skandinavija ir Rusija. Senosios skandinavų sagos, taip pat tokie istorikai kaip Saksas Gramatikas ir arabas Al Idrisi, teigia, kad dar iki švedų užkariavimo Suomijoje buvo karalių.

Beveik 700 metų trukusios bendros istorijos su Švedijos karalyste pradžia tradiciškai laikomi 1154 m. ir Švedijos karaliaus Eriko vykdytas krikščionybės įvedimas Suomijoje.

1581 m. paskelbta Suomijos Didžioji Hercogystė. Nuo 1772 m. nominaliai personalinė unija su Švedija.

Po Rusijos-Švedijos karo 1809 m. ji kaip Suomijos didžioji kunigaikštystė buvo prijungta prie Rusijos. 1809 m. rugsėjo 17 d. sudaryta personalinė unija. Siekiant pasipriešinti švedų administracijos keitimui rusiška, kilo nacionalistinis sąjūdis, vadintas fenomanija. Suomiai kovojo su carizmu dėl savo kalbos pripažinimo ir 1892 m. pasiekė pergalę – suomių kalba buvo pripažinta lygiateise švedų kalbai.

1899 m. vasario 15 d. Rusijos imperatorius priėmė manifestą dėl Rusijos įstatymų pirmenybės prieš suomių. Tuo siekta glaudžiau įjungti Suomiją į Rusijos imperiją.

1917 m. liepos 14 d. Suomija paskelbė savo autonomiją. 1917 m. gruodžio 6 d. Suomija paskelbė nepriklausomybę ir 1918 m. pabaigoje vokiečių kariuomenė paliko šalį. Bolševikai Suomijos nepriklausomybę pripažino per mėnesį nuo jos paskelbimo, tačiau vėliau sekęs pilietinis karas Rusijoje ir Suomijoje bei suomių aktyvistų žygiai į Kareliją santykius komplikavo. 1920 m. Suomija pasirašė Tartu taikos sutartį su Sovietų Rusija. Šia sutartimi buvo nustatyta ir valstybių siena.

Socialinė atskirtis tarp valdančiosios ir darbininkų klasės Suomijoje buvo žymiai didesnė nei daugelyje panašių šalių. Iki XIX a. akivaizdus buvo kalbinis barjeras; XIX a. Suomijoje susiformavo sluoksnis universitetinį išsilavinimą turinčių meritokratų, kurie jautėsi atstovaują liaudį, nes kalbėjo liaudies kalba ir daugelio jų protėviai buvo kilę iš valstiečių.

1918 m. kilęs trumpas, bet įnirtingas pilietinis karas nuspalvino vidaus politiką daugeliui metų. Pilietiniame kare kovojo išsilavinęs sluoksnis, padedamas Vokietijos bei plačios smulkių ūkininkų klasės, prieš neturtingus kaimo ir pramonės darbininkus, kurie, nepaisant visuotinės rinkimų teisės, įvestos 1906 m., jautėsi neturį jokios įtakos politiniam gyvenimui.

Antrojo pasaulinio karo metu Suomija dukart kariavo su Tarybų Sąjunga: Žiemos kare (1939–1940 m.), kuris buvo atnaujintas 1941–1944 m. (padedant Vokietijai). Po jo sekė Laplandijos karas (1944–1945 m.), kurio metu Suomija išstūmė vokiečius iš šiaurinės Suomijos dalies bei Vyborgo operacija 1944 m.

Tik 1955 m. Suomija tapo Šiaurės Tarybos ir Jungtinių Tautų nare, o 1975 m. ji buvo Europos saugumo ir bendradarbiavimo akto pasitarimo Helsinkyje iniciatorė. 1995 m. Suomija įstojo į Europos Sąjungą. 2002 m. euras pakeitė tuometinę šalies valiutą Suomijos markę.

Pagrindinis straipsnis – Suomijos politinė sistema.

Suomija yra unitarinė valstybė su stipriomis gana nepriklausomomis savivaldybių valdžios tradicijomis. Suomijos politinė sistema aprašyta Suomijos konstitucijoje (1919) ir Parlamento įstatyme (1928). Suomijoje vyrauja atstovaujamoji demokratija, kurią sudaro pusiau prezidentinė parlamentinė sistema. Suomijos gyventojai renka tiek valstybinio, tiek savivaldybių, tiek Europos Sąjungos lygmens politinių institucijų atstovus.

Pagal Suomijos konstituciją, valstybės vadovu laikomas Suomijos prezidentas, kuris kartu su savo kabinetu yra atsakingas už užsienio politikos reikalus (išskyrus su ES susijusius reikalus). Prezidentas taip pat yra vyriausias Suomijos ginkluotųjų pajėgų vadas. Suomijos prezidentas gali leisti dekretus, skirti kai kuriuos pareigūnus. Prezidentas renkamas tiesioginiu rinkimų būdu šešerių metų kadencijai, ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės.

Politinė sistema daugpartinė, o vyriausybė dažniausiai sudaroma koalicijos. 200 narių Suomijos parlamentas (suom. Eduskunta) turi aukščiausią Suomijoje įstatymų leidžiamąją valdžią. Parlamentas gali keisti įstatymus, konstituciją, gali paleisti Šalies tarybą, atmesti prezidento veto. Parlamento išleisti aktai nepriklauso nuo teismų peržiūrėjimo. Įvairūs parlamento komitetai tariasi su ekspertais ir ruošia įstatymų projektus. Daugiamandatėse rinkimų apygardose naudojama proporcinė parlamento rinkimų sistema. Parlamentas yra renkamas ketverių metų kadencijai. Trys didžiausios partijos pastaruoju metu: socialdemokratai, Nacionalinė koalicija (konservatoriai) ir Centro partija (anksčiau - agrarinė).

Vyriausybė (Suomijos šalies taryba) turi daugumą įstatymų vykdomųjų galių. Vyriausybės kabinetui vadovauja Suomijos premjeras. Kabinetą sudaro įvairūs ministrai ir Teisingumo kancleris. Vyriausybės sudėtį nustato parlamento dauguma. Vyriausybės sudėtį gali keisti balsavimas dėl nepasitikėjimo.

Pagrindinis straipsnis – Suomijos administracinis suskirstymas.

1997–2010 m. Suomija buvo suskirstyta į 6 provincijas arba lenius (suom. läänit, šved. län). 2010 m. sausio 1 d. provincijos panaikintos ir liko tik regionai.^[5] 2011 m. Rytų Ūsima prijungta prie Ūsimos regiono.

Regionai savo ruožtu susikirstyti į 70 subregionų. Subregionai yra suskirstyti į 320 komunų, kurios yra gana skirtingų dydžių. Mažiausia komuna Kauniainen užima tik apie 6 km², o didžiausia Inari užima 17,321 km².

19 Suomijos regionų (suomiškai / švediškai):

Pagrindinis straipsnis – Suomijos geografija.

Suomija yra septinta pagal plotą Europos šalis. Nors paprastai priskiriama Skandinavijos šalims, ji tik šiaurėje ribojasi su Skandinavijos pusiasaliu. Šalis išsidėsčiusi tarp 60 ir 70 laipsnių šiaurės platumos ir dėl to laikoma viena iš šiauriausiai esančių pasaulio šalių. Ketvirtadalis šalies teritorijos yra už šiaurės poliaračio. Plačiai žinomas Suomijos pietuose esantis ežerynas.

Suomija yra vandeninga šalis. Joje gausu ežerų, upių ir pelkių. Suomijoje daugiausia ežerų ne tik Europos Sąjungoje, bet ir pasaulyje – apie 188 tūkst. Didžiausi šalies ežerai yra Saima (4400 km²), Peijenė (1 080,63 km²), Inaris (1040 km²). Didžiausios šalies upės yra Kemijokis, Tana, Yjokis, Ounasjokis, Kitinenas, Oulujokis, Simojokis.

Didžioji Suomijos dalis – mažai kalvota, šiauriniais miškais apaugusi lyguma ant kristalinio pamato. Laplandijos, šiauriausiai esančios provincijos, reljefas – aukštos apskritos kalvos. Aukščiausia Suomijos viršukalnė yra Haltis, kurios aukštis 1324 m.

Nuo uolėtų ir akmeningų aukštumėlių, apaugusių pušynais, atsiveria grandinės vingiuotų ežerų, jungiamų protakų ir upių. Fiziniame žemėlapyje matyti, kad paviršius žemėja į pietus. Suomijoje vyrauja lygumos: 1/3 krašto plyti mažesniame nei 100 m aukštyje ir tik 1/10 ploto – aukščiau kaip 300 m. Tarp iškiliųjų paviršiaus formų vyrauja ledynų tirpsmo vandenų supiltos kalvos, vadinamos ozais, ir uolėti volai (drumlinai), iškylantys keliasdešimt metrų virš aplinkos. Daug kur siauromis ozų juostomis, tarp ežerų, nutiesti keliai ir geležinkeliai. Didelių kalnų Suomijoje nėra, nors šiaurėje yra vadinamosios kalnų salos (Tunturis), kurios iškyla iš plokščios tundros.

Suomijos gamtai nemažą įtaką daro jūra, nes krašte nėra vietos, daugiau nei 300 km nutolusios nuo jūros. Kranto linija labai vingiuota dėl daugybės įlankėlių; pakrantėje daug mažų uolėtų salų – šcherų.

Krašto paviršiaus pamatą sudaro Baltijos skydas, kurį daug kartų ardė eroziniai procesai. Maždaug prieš 3 mlrd. metų susiformavusį jo pamatą sudaro daugiausia granitai ir gneisai. Jie daug kur iškyla į paviršių. Ledynai tų uolienų atplaišų atnešė ir į Lietuvą, paliko Baltijos aukštumose. Dabartinį Suomijos kraštovaizdį suformavo apledėjimas. Krašto pietuose ledynai ėmė tirpti prieš 11 000, o visai ištirpo prieš 8000 metų. Suomijos paviršius, kadaise prislėgtas ledynų, dabar kyla (30-90 cm per 100 metų).

Krašte gausu naudingųjų iškasenų. Esama geležies rūdos, vario, nikelio, titano, volframo, urano, alavo, cinko, aukso ir sidabro. Daug asbesto, grafito ir talko.

Suomijos klimatui būdingos šaltos žiemos ir šiltos vasaros. Vidutinė metinė temperatūra Helsinkyje yra 5,3 °C. Aukščiausia dienos temperatūra pietinėje Suomijoje kartais pakyla iki 30 °C. Žiemos mėnesiais, ypač sausį-vasarį, temperatūra gana dažnai nukrinta iki -20 °C. Tolimoje šiaurėje, už speigračio, Saulė nesileidžia apie 73 paras – tuomet ateina baltosios vasaros naktys, matomos šiaurės pašvaistės. Saulei nepakylant virš horizonto būna poliarinės nakties (suom. kaamos) laikotarpis.

Pagrindinis straipsnis – Suomijos ekonomika.

Suomija – stipriai industrializuota rinkos ekonomikos šalis, savo pagaminama produkcija vienam žmogui šiek tiek lenkianti tokias valstybes kaip Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Vokietiją, Italiją.

Iki XX a. Suomija buvo laikoma viena neturtingiausių šalių Europoje. Nors jau pirmojoje XIX a. pirmoje pusėje pramonė vystėsi (daugiausiai tai buvo popieriaus ir medvilnės fabrikai, metalurgijos gamyklos), bet daugelis suomių iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos gyveno iš žemės ūkio. Tik po karo industrializacija buvo spartesnė. Per dvidešimt metų išsivystė skirtingų šakų ekonomika. Tai buvo elektros pramonė, naftos chemija, mašinų ir transporto įrangos gamyba. Dar svarbi pramonės šaka buvo laivų statyba.

Svarbiausi ekonomikos sektoriai: medienos, metalų gavyba, inžinerija, telekomunikacijos, elektronikos pramonė. Šios šalies eksportas sudaro net du trečdalius BVP. Suomija pasižymi savo aukštųjų technologijų gaminiais, ypač mobiliaisiais telefonais. Šalis priklausoma nuo daugelio žaliavų, išskyrus medieną ir keletą mineralų, importo. Šalies klimatas neleidžia pagaminti labai daug žemės ūkio produkcijos, tačiau vidaus poreikius vietiniai gamintojai patenkina. Didelė dalis eksporto pajamų gaunama iš miškininkystės, šioje šakoje dirba didelė dalis kaimo gyventojų. Didelė integracija į Vakarų Europos ekonomiką – Suomija viena iš 13 Europos Sąjungos šalių, priklausančių Europos pinigų sąjungai (EMU). 2003 metų ekonomikos augimo sulėtėjimą sąlygojo pasaulio ekonomikos stagnacija, tačiau ji vėl pradėjo kilti 2004 m. Viena iš didžiausių dabartinių problemų – nedarbas, siekiantis 8,9 proc.

Suomija yra klestinti Europos Sąjungos šalis. 2005 m. Suomijos perkamoji galia pasiekė 111, lyginant su Europos Sąjungo vidurkiu 100.^[6] Suomijos užsienio prekybos balansas turėjo lengvą perteklių. 2006 m. eksportas sudarė 61,40 mlrd €, o importas 55.89 mlrd €. Pagrindiniai prekybos partneriai yra Vokietija (prekybos dalis nuo 11,3 %), Švedija (10,5 %) ir Rusija (10,1 %).^[7]

Pagrindinis straipsnis – Suomijos turizmas.

Suomijoje turizmas labai išpopuliarėjo XX amžiaus 9-tajame dešimtmetyje. 2006 m. apgyvendinimo įmonės užregistravo 14 519 605 nakvynių. Tai 5,7 % daugiau nei ankstesniais metais. Ketvirtį nakvynių sudarė apie Uusimaa provinciją Helsinkio regione, kur atvyksta daug turistų.^[8]

Netankiai apgyvendintoje Laplandijos provincijoje buvo užregistruota 1,5 mln. nakvynių. Ekonomiškai silpnai išsivysčiusiam regionui turizmas vaidina svarbų vaidmenį. Daugiausia turistų atvyksta žiemos mėnesiais. Turistai lanko žiemos sporto centrus, kaip Ruka, Levi arba Ylläs. Kitose šalies dalyse labai svarbus turizmas vasarą, ypač liepos mėnesį, kai svečiai iš Suomijos bei užsienio atostogauja vasarnamiuose (suom. mökki) prie vieno iš tūkstančių Suomijos ežerų, lanko nacionalinius parkus.

Maždaug ketvirtis poilsiautojų yra užsieniečiai. Didžiąją dalį turistų iš užsienio sudaro (2006 m. užregistruota 600 000 nakvynių) svečiai iš Rusijos, kurių skaičius padidėjo 34 %. Dar daug turistų atvyksta iš Švedijos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės.

Pagrindinis straipsnis – Suomijos demografija.

Suomiai sudaro daugiau kaip 93 % šalies gyventojų, o švedai – 6 %. Šiaurinėje dalyje gyvena beveik 2500 samių, kitos tautinės grupės sudaro tik 1 %. Gyventojų tankumas mažas – apie 17 žm./km². Didžioji dalis – apie 65 proc. – gyvena miestuose. Helsinkis, Espo ir Vanta sudaro sparčiai augantį Helsinkio metropolinį regioną, kuriame dabar gyvena apie penktadalis šalies gyventojų (1 mln.). Kiti didesni miestai – Tamperė, Turku, Oulu, Lahtis, Kuopio, Poris, Jyväskylä, Kotka.

Pagal gyventojų tankumą Suomija yra viena rečiausiai apgyvendintų Europos šalių.

Suomijoje yra apie 1,5 mln. šeimų. Tarp šeimų, auginančių vaikus, vidutinis palikuonių skaičius yra 1,8 (nors dar 1960 m. siekė 2,27). Darbo rinkoje moterų yra mažiau (48 proc.) nei vyrų, o jų vidutinis uždarbis siekia apie 82 proc. vidutinio vyrų uždarbio. Tačiau suomės gyvena ilgiau už vyrus: jų vidutinė gyvenimo trukmė 81 m. (vyrų – 75 m.). 1999 m. parlamento rinkimuose jos laimėjo 73 vietas iš 200 (36,5 proc. – vienas aukščiausių rodiklių Europoje).

Suomių kalba yra finougrų kalbų šeimos narė; vienai šios šeimos atšakai priklauso suomių, estų ir keletas kitų kalbų, o kitai šakai priklauso vengrų kalba, didžiausia ugrų grupės kalba. Oficialios kalbos Suomijoje yra suomių ir švedų – pastaroji yra gimtoji kalba maždaug 6 proc. šalies gyventojų. Dar viena vietinė kalba – samių (arba lapių), kuria kalba samiai (lapiai) – tautelė, gyvenanti Laplandijoje. Oficialus švedų kalbos statusas turi istorines šaknis, siekiančias laikus, kai Suomija priklausė Švedijos karalystei nuo XIII a. pr. iki 1809 m. Suomiai patys save vadina suomalaiset (suomalainen: suo – pelkė, maa – kraštas), o savo kalbą – suomi (neaiškios kilmės žodis).

Nuo 1923 m. Suomijoje įteisinta visiška tikėjimo laisvė. Daugiausia tikinčiųjų priklauso evangelikų liuteronų bažnyčiai (65,2 proc. gyventojų pakrikštyti liuteronais), 1,1 proc. priklauso Suomijos stačiatikių bažnyčiai.^[9] Krikščionybė Suomiją pasiekė apie IX–X amžių, tačiau įsitvirtino tik XII a. Vėliau įvyko misionierių žygis į pietryčių Suomiją. Jam vadovavo Švedijos karalius Erikas, lydimas Anglijoje gimusio vyskupo Henriko. Stačiatikių bažnyčios įtaka paplito iš rytų.

Kiekvienas vaikas Suomijoje nuo 7 iki 16 metų gauna privalomą pagrindinį išsilavinimą. Nuo 16 metų išsilavinimas nėra privalomas: tai gali būti 3-4 metų kursas aukštesniojoje vidurinėje mokykloje arba 2-5 metai profesinio lavinimo mokykloje. Šalyje yra 21 universitetas ir aukštojo mokslo institucijos, kuriose mokosi apie 135 tūkst. studentų (daugiau nei pusė – moterys). 56 proc. gyventojų turi aukštesnį nei pradinį išsilavinimą, 13 proc. – universiteto baigimo laipsnį arba atitinkamą kvalifikaciją.

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Suomijos miestai.

Didžiausias šalies miestas yra Helsinkis, kuriame 2009 m. gyveno 578 126 žmonių. Kiti dideli miestai, turintys daugiau nei 200 tūkst. gyventojų, yra Tamperė ir Turku. 20 didžiausių Suomijos miestų:

Pagrindinis straipsnis – Suomijos kultūra.

Jau nuo senų laikų Suomijos kultūra buvo veikiama kitų Europos šalių. Didelę įtaką Suomijos kultūrai turėjo Švedija, kuriai Suomija ilgą laiką priklausė, taip pat Vokietija, su kuria Suomiją siejo prekybiniai ryšiai. Rytų Suomijos ir Karelijos kultūrą paveikė Rusijos kultūra. Po Pasaulinių karų Suomijos kultūrą taip pat veikė populiarioji kultūra. Urbanizacija Suomijoje yra labai pažangi, bet provincijos gyvenimas ir gamtos artumas taip pat kasdienis ėjimas į pirtį vaidina svarbų vaidmenį suomių gyvenime.

Vis dar yra skirtumų tarp regionų, ypač dialektuose ir žodyne. Mažumos, tokios kaip samiai, Suomijos švedai, romai bei totoriai, išlaiko savotišką kultūros charakteristiką.

Suomijos muzika remiasi tūkstantmetėmis suomių liaudies muzikos tradicijomis. Liaudies muzika dar dažnai vadinama Kalevalos muzika, buvo perduodama iš kartos į kartą. Kai Suomija buvo pakrikštyta, suomių muzika susimaišė su europietiška muzika ir prisidėjo prie jos vystimosi. Iš pradžių tai buvo sakralinė, o vėliau liaudiška ir meninė muzika. XX a. atsiradus naujoms technologijoms kaip patefonas ir radijas, išsivystė populiarioji suomių muzika. Šiais laikais Suomiją garsina nemažai garsių roko ir popmuzikos atlikėjų, tokių kaip HIM, The Rasmus, Nightwish, Apocalyptica ir 2006 m. Eurovizijos dainų konkurso nugalėtojai Lordi. Taip pat kitų muzikos žanrų atstovai – Bomfunk MC’s ir Darude.

Suomijos dailė susiformavo po sakralinio meno, tapybos ant sienų bažnyčiose ir kt. atsiradimo viduramžiais. Tarptautinį lygį pasiekusios tapybos ir skulptūros tobulėjimas ir atsiradimas Suomijoje susijęs su Švedija, kuriai Suomija priklausė ilgus šimtmečius. Ypatingai laikotarpis nuo 1880 m. iki 1910 m., kai kūrė dailininkai Albert Edelfelt, Akseli Gallen-Kallela, Eero Järnefelt, Pekka Halonen, Magnus Enckell, Hugo Simberg, Helene Schjerfbeck ir skulptoriai Ville Valgren, vadinamas „Suomijos meno aukso amžiumi“. Suomių dizainas tapo populiarus Alvar Aalto projektų dėka.

Dar iki Suomijos krikšto suomiai turėjo turtingą žodinę liaudies poeziją, kurios motyvai buvo pagoniška suomių mitologija. Literatūra atsirado XIII a. prasidėjus Suomijos krikštui, tačiau buvo labai menka, tai buvo daugiausiai lotyniški sakraliniai tekstai. Pirmieji tekstai suomių kalba atsirado XVI a. po Reformacijos, kuri skelbė, kad Dievo žodį reikia skelbti žmonių kalba. Garsūs suomių rašytojai yra Frans Eemil Sillanpää, Tuvė Janson, Mika Waltari ir kiti.

Suomijos architektūrai didelę įtaką darė jos padėtis šiaurėje ir retas šalies apgyvendinimas. Tik XIX a. pabaigoje pradėjo vystytis savarankiškos architektūros tendencijos. Seniausi išlikę Suomijoje statiniai yra akmeninės viduramžių bažnyčios ir pilys. XVII a. ir XVIII a. atsirado naujos tradicijos statyti medines bažnyčias (pvz., Petejevesio bažnyčia). Tradicinės, medinės architektūros pavyzdžių, tokių kaip Raumos senamiestis, Suomijoje yra išlikę nedaug. XIX a. pradžioje vokiečių architektas Carl Ludwig Engel visoje Suomijoje, bet ypač sostinėje Helsinkyje, suprojektavo daug reprezentacinių, klasicistinių pastatų. XX a. funkcionalizmą reprezentuoja tarptautiniu mastu žinomo architekto Alvaro Alto statiniai. Pokario metais pradėjo dominuoti modernizmas.

• Suomijos gamta
• Suomiška virtuvė
• Suomijos klimatas
• Suomijos karinės pajėgos
• Suomijos šventės

• Suomija ir Lietuva: istorinių ir kultūrinių ryšių vagos: straipsnių rinkinys (sud. Stasys Skrodenis). – Vilnius: Margi raštai, 2009. – 472 p. – ISBN 978-9986-09-391-6

Bendrosios nuorodos:

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Suomija

• Informacija apie Suomiją Archyvuota kopija 2005-02-07 iš Wayback Machine projekto.
• Lietuvos diplomatai Suomijoje 1918–1940, Vilnius, 1999 Archyvuota kopija 2007-01-05 iš Wayback Machine projekto.
• Aplankykite Suomiją Suomių ir kitomis k.
• cia.gov duomenys apie Suomiją Archyvuota kopija 2015-09-19 iš Wayback Machine projekto. Anglų k.

Žemėlapiai:

• Suomijos fizinis žemėlapis
• Suomijos politinis žemėlapis
• Suomijos pagrindinių kelių žemėlapis
• Suomija per googlemaps

Suomijos naujienos:

• YLE - Suomijos televizija ir radijas
• Iltalehti.fi Archyvuota kopija 2006-08-22 iš Wayback Machine projekto.
• Iltasanomat.fi Archyvuota kopija 2009-01-18 iš Wayback Machine projekto.
• Helsingin Sanomat

Suomijos orai ir laikas:

• Suomijos orai ir kita su jais susijusi statistika
• Suomijos laikas

Europos Sąjunga Simboliai Europos vėliava · Europos Sąjungos himnas · Europos Sąjungos šūkis · Europos diena Istorija Pirmtakai Europos anglių ir plieno bendrija · Europos ekonominė bendrija (Europos Bendrija) · Europos atominės energijos bendrija Sutartys Briuselio sutartis · Paryžiaus sutartis · Romos sutartis · Šengeno sutartis · Suvestinis Europos aktas · Mastrichto sutartis · Lisabonos sutartis Institucijos Europos Parlamentas · Europos Vadovų Taryba · Europos Sąjungos Taryba · Europos Komisija · Europos Sąjungos Teisingumo Teismas · Europos Centrinis Bankas · Europos Audito Rūmai Valstybės narės Airija · Austrija · Belgija · Bulgarija · Čekija · Danija · Estija · Graikija · Ispanija · Italija · Kipras · Kroatija · Latvija · Lenkija · Lietuva · Liuksemburgas · Malta · Nyderlandai · Portugalija · Prancūzija · Rumunija · Slovakija · Slovėnija · Suomija · Švedija · Vengrija · Vokietija

Šiaurės Atlanto sutarties organizacija Valstybės narės Albanija · Belgija · Bulgarija · Čekija · Danija · Estija · Graikija · Islandija · Ispanija · Italija · Jungtinė Karalystė · JAV · Juodkalnija · Kanada · Kroatija · Latvija · Lenkija · Lietuva · Liuksemburgas · Nyderlandai · Norvegija · Portugalija · Prancūzija · Rumunija · Slovakija · Slovėnija · Suomija · Šiaurės Makedonija · Švedija · Turkija · Vengrija · Vokietija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.