Informatics Educational Institutions & Programs

Karolis Didysis
Karolingų dinastija
Gimė	747 m. balandžio 2 d. tiksli vieta nežinoma
Mirė	814 m. sausio 28 d. (66 metai) Achenas, Vokietija
Palaidotas (-a)	Acheno katedra
Tėvas	Pipinas Trumpasis
Motina	Bertrada iš Laono
Sutuoktinis (-ė)	Deziderata (770-771) Hildegarda (771-783) Fasrada (783-794) Liutgarda (794-800)
Vaikai	Liudvikas I Pamaldusis Karolis Jaunasis Pipinas Kuprotasis Pipinas
Frankų karalius
Valdė	768–814 m. (~46 metai)
Pirmtakas	Pipinas Trumpasis
Įpėdinis	Liudvikas I Pamaldusis
Romos imperatorius
Valdė	800–814 m. (~14 metų)
Įpėdinis	Liudvikas I Pamaldusis
Vikiteka	Karolis Didysis

Karolis Didysis (lot. Carolus Magnus arba Karolus Magnus, 747 m. balandžio 2 d.^[1] – 814 m. sausio 28 d. Achene) – frankų karalius nuo 768 m. (pietinės dalies nuo 771 m.), langobardų karalius nuo 774 m., Bavarijos hercogas nuo 788 m., Vakarų imperatorius nuo 800 m. Vyriausiasis Pipino Trumpojo ir Bertrados iš Laono sūnus. Nuo Karolio Didžiojo Pipinidų dinastija vadinama Karolingais. Karolingų dinastijos valdovo Karolio Martelio vaikaitis dar tebebūdamas gyvas buvo pradėtas vadinti Didžiuoju ir nuo viduramžių laikomas vienu iškiliausių Vakarų pasaulio valdovų.

1165 m. gruodžio 29 d. Frydricho Barbarosos iniciatyva antipopiežius Paschalis III paskelbė Karolį Didįjį šventuoju ir Pater Europae. Karolio Didžiojo valdymo laikotarpis siejamas su „Karolingų renesansu“, meno, religijos ir kultūros atsigavimu.

Karolis Didysis (orig. Charlemagne), vardu „Karolis“ buvo pavadintas savo senelio Karolio Martelio garbei. Vardas kilęs iš germaniško žodžio „karl“, reiškiančio „šaunus“,^[2] susijusio su anglišku žodžiu „churl“. Anksčiausios išlikusios užrašytos Karolio Didžiojo vardo formos yra lotyniškos – „Carolus“ arba „Karolus“. Daugelyje rytų Europos kalbų žodis „karalius“ kilo nuo Karolio vardo (pvz., lenkiškai: król, vengriškai: kiraly).

Informacija apie Karolio gyvenimą yra labai netolygi. Jei apie jo gyvenimo vidurį ir pabaigą lyginant su kitais viduramžių valdovais rašoma daugybėje šaltinių, visų pirma Einhardo biografijoje ir Alkuino darbuose, tačiau apie Karolio jaunystę praktiškai nieko nežinoma, net jo biografas Einhardas nepaliko apie tai jokių žinių. Išsilavinimą Karolis gavo jau greičiausiai būdamas suaugęs. Greičiausiai kaip ir jo brolis Karlomanas jis buvo auklėjamas Sent Deni. Kas buvo jo mokytojai nežinoma.

Karolis paveldėjo sostą iš tėvo ir iš pradžių valdė kartu su broliu Karlomanu I. Taip pat turėjo seserį Giselę, bei trumpai gyvenusį jauniausią brolį Pipiną. Kartais pusiau mitinė karaliaus Egberdo iš Vesekso žmona Redurga vadinama jo seserim (ar svaine, dukterėčia). Taip pat legendos sako, kad jis yra garsaus prancūzų epo herojaus Rolando dėdė iš motinos pusės.

Tiek jo gimimo metai, tiek gimimo vieta nėra tiksliai žinomi. Einhardas rašo, kad jam nepavyko rasti duomenų apie Karolio gimimo vietą ir datą, nors vėliau mini, kad jis miręs 72 metų, t. y. turėjo gimti apie 742 m. Neišlikusioje Aacheno epitafijoje rašoma, kad jis mirė 70 m., t. y. turėjo gimti 744 m. Labiausiai tikėtina gimimo data šiais laikais pripažįstama 747 m. Ši data minima ankstyvųjų viduramžių Petau analuose (Annales Petaviani). Toje pat kronikoje minima, kad 751 m. gimė jaunesnysis Karolio brolis Karlomanas, o ši data nėra ginčijama.

Tarp galimų gimimo vietų variantų yra Priumas, kur daugiausia gyveno Bertrada, Paryžius, Vormsas, Acheno apylinkės^[3], Diurenas, Ingelheimas^[4], Herstalis (dabartinė Lježo provincija Belgijoje). Iš pastarojo regiono buvo kilusios abi frankų dinastijos – Merovingai ir Karolingai.

Karoliui tebesant vaiku, Merovingų sostą uzurpavusios dinastijos teisėtumas tebebuvo abejotinas. Tam, kad būtų užtikrintas sklandus valdžios perėmimas, kartu su broliu Karlomanu Karolis jau 754 m. liepos 28 d. popiežiaus Stepono II Sen Deni abatijos bažnyčioje buvo patepti paveldėtojais. Po Pipino Trumpojo mirties 768 m. jie tapo monarchais. Frankų karalystė, laikantis tradicijų buvo padalinta į dvi dalis – tarp Karolio Didžiojo ir Karlomano. Karolis gavo pusmėnulio formos teritoriją, einančią nuo prieatlantinės Akvitanės iki Tiuringijos, per didžiąją dalį Neustrijos ir Austrazijos, per Friziją ir Frankoniją, iš visų pusių savo valdomis apsupdamas brolio žemes. Karolio sostinė buvo Nuajonas.

Nepaisant karalienės Bertrados pastangų broliai Karolis ir Karlomanas tarpusavyje nesutarė, nes jų aplinkos žmonės stengėsi monarchus sukiršinti ir net sukelti karą tarp jų. Kai 769 metais, vienas iš pietvakarių senjorų Hunaldas pakėlė Vakarų Akvitanės gyventojus ir Gaskonės baskus sukilimui, Karoliui teko vienam vykti jų malšinti, nes Karlomanas atsisakė atvykti su savo kariuomene. Tačiau Karolis žygio neatsisakė ir privertė Hunaldą bėgti į Gaskonę. Tačiau Karolis persikėlė per Garonos upę ir privertė hercogą Lupą Gaskonietį išduoti bėglį. Hunaldas buvo uždarytas į vienuolyną, o Akvitanija galutinai pajungta frankų.

Norėdamas užbėgti galimai Karlomano ir langobardų karaliaus Deziderijaus sąjungai už akių, Karolis suartėjo su Bavarijos hercogu Tasilu III, kuris laikydamasis savo giminės tradicijų, vedė langobardų karaliaus dukterį. Negana to, 770 m., patartas motinos Bertrados, Karolis pats vedė Deziderijaus dukterį Dezideratę, palikęs antrame plane savo teisėtą žmoną Himiltrudę, kuri jau buvo pagimdžiusi jam sūnų Pipiną. Po metų nuo vedybų, Karolis išsiskyrė su Deziderate ir skubiai vedė švabę vardu Hildegarda. Dezideratė grįžo į savo tėvo rūmus Pavijoje. Langobardai sudarė sutartį su Karlomanu ir galėjo užsiplieksti didelis konfliktas, tačiau karas nekilo, nes Karlomanas mirė 771 m. gruodžio 5 d. Karoliui pavyko patraukti svarbiausius Karlomano valstybės dalies veikėjus ir tapti abiejų valstybės dalių vieninteliu valdovu.

Tuo metu neseniai apkrikštyti frankai buvo grįžę prie „barbariškų“, t. y. pagoniškų papročių. Pagonybės ypač laikėsi dabartinėje Šiaurės Vokietijoje gyvenę saksai. Pietuose Katalikų bažnyčia dėl įtakos ir turtų Apeninų pusiasalyje kovojo su langobardais, Iberijos pusiasalyje saracėnai (Kordobos emyratas) stūmėsi vis tolyn į šiaurę, iš rytų puldinėjo avarai. Visa Europa buvo nestabili ir tai grėsė Frankų valstybės išlikimui. Karlomano sužadėtinė Herberga ir 770 m. gimęs sūnėnas Pipinas pabėgo pas Desiderijų.

Pasak Einhardo, Karolis buvo aukštas, tvirtai sudėtas ir linkęs į pilnumą. Veidui būdinga ilga nosis ir didelės akys. Žinoma, kad Karolis turėjo ilgus, šviesius plaukus. Balsas buvo nebūdingai aukštas. Senatvėje ėmė raišuoti. Karolio portretų iš jo gyvenamojo laikotarpio neišliko. Karolis Didysis, kaip idealus valdovas, buvo vaizduojamas atitinkama maniera. Karūnuoto karaliaus, Dievo vietininko Žemėje, tų laikų paveikslai turi panašumo su Kristaus ikonomis.

Pasak to paties Einhardo, paprastomis dienomis karalius vaikščiodavo apsirengęs paprastai, kaip eilinis šalies gyventojas, frankiškais rūbais. Vilkėdavo mėlyną apsiaustą ir visada nešiodavosi kardą. Kardas paprastai būdavo su auksine arba sidabrine rankena. Puošnius inkrustuotus brangakmeniais kalavijus nešiodavo tik banketų metu ir priiminėdamas ambasadorius. Iškilmingomis progomis nešiodavo papuošalus ant rūbų ir batų, turėjo auksinę sagtį savo apsiaustui, kartais nešiodavo didelę diademą.

Charakteriu karalius buvo paprastas ir neįnoringas. Vyno gėrė nedaug (pietaudamas išgerdavo ne daugiau trijų taurių) ir nekentė girtuoklystės. Paprastomis dienomis jo pietūs būdavo tik iš keturių patiekalų, neskaitant karšto mėsos patiekalo, kurį patys medžiotojai pateikdavo ant iešmo – tokius patiekalus Karolis mėgdavo labiausiai. Valgydamas klausydavo muzikos arba skaitovo. Jam patikdavo klausytis apie senovės didvyrius bei Šv. Augustino veikalo „Apie Dievo valstybę“. Vasaros metu po pietų suvalgydavo kelis obuolius ir išgerdavo dar vieną taurę vyno, tada išsirengęs nuogai ilsėdavosi dvi – tris valandas. Naktimis miegodavo neramiai: keturis – penkis kartus prabusdavo ir net atsistodavo iš lovos. Rytinio apsirengimo metu priiminėdavo draugus, ir, jei būdavo skubus reikalas, kurio be jo nedrįsdavo spręsti, išklausydavo besiginčijančių pusių ir priimdavo nuosprendį. Tuo pačiu metu duodavo nurodymus tarnams ir ministrams visai dienai.

Buvo puikus oratorius ir raiškiai dėstė savo mintis. Retsykiais skirdavo laiko įvairiems mokslams, vertino mokslo žmones, rodė jiems didelę pagarbą. Pats mokėsi gramatikos, retorikos, dialektikos ir ypač astronomijos, ko dėka galėjo išskaičiuoti bažnytinių švenčių dienas ir sekti žvaigždžių judėjimą. Mokėsi ir rašyti, tam visad po ranka turėjo rašymo reikmenis, kad išpuolus laisvai minutei galėtų pasipraktikuoti, tačiau šis darbas, per vėlai pradėtas, jam sunkiai sekėsi. Lotynų kalbą išmoko tiek, kad praktiškai galėjo ja kalbėti kaip gimtąja; graikiškai daugiau suprato, bet šnekėjo prastai.^[5]

Kokia buvo Karolio gimtoji kalba, aktyviai ginčijamasi, greičiausiai tai buvo frankiškas germanų kalbos dialektas, tačiau lingvistai nesutaria dėl jo identifikavimo ir chronologijos. Kai kurie kalbininkai teigia, kad jis nekalbėjo senąja frankų kalba, nes gimė 742 ar 747 metais, o tuo metu ši kalba jau buvo išnykusi. Senoji frankų kalba buvo atkurta pagal jos palikuonę, senąją olandų kalbą ir pagal skolinius senojoje prancūzų kalboje. Šiandien kalbininkai apie senąją frankų kalbą žino labai mažai. Tai, kad žinoma apytikslė gimimo vieta (daugelis istorikų laikosi nuomonės, kad tai buvo kažkur apie Lježą), nepalengvina nustatinėjant Karolio gimtąją kalbą. Tais laikais, tame regione gyvavo net kelios kalbos. Imant Lježą kaip centrą (apie 750 metus), senąją olandų kalbą aptinkame šiaurėje ir šiaurės vakaruose, galų-romanų (senosios prancūzų kalbos protėvis) pietuose ir pietvakariuose ir keltą skirtingų senosios aukštosios vokiečių kalbos dialektų rytuose. Jei atmetame galų-romanų kalbą, tai reiškia, kad jis kalbėjo senuoju olandų arba senuoju aukštuoju vokietijos dialektu, greičiausiai su stipria frankų kalbos įtaka.

Pagrindinis straipsnis – Karolio Didžiojo karai su saksais.

Netrukus po brolio Karlomano mirties, Karolis Didysis pradėjo karą su saksais. Tai buvo ilgiausias ir nuožmiausias karas jo valdymo metu. Su pertraukomis jis vyko trisdešimt trejus metus iki 804 m., kurio metu frankai patyrė nemažus nuostolius, nes saksai, kaip ir daugelis germanų genčių, buvo itin karingi ir ištikimi savo kultams. Karolio karalystės siena su jais ėjo beveik vien tik plynomis lygumomis, todėl nebuvo griežtai nustatyta. Čia nuolat vykdavo žmogžudystės, apiplėšimai ir padegimai. Frankai neapsikentę seime Vormse nutarė, kad būtina skelbti karą kaimynams. 772 m. Karolis pirmą kartą įsiveržė į Saksoniją, sugriovė Eresburgo pilį ir sunaikino pagonišką šventyklą – Irminsulo stabą. Tačiau karalius suprato, kad susitaikymo nebus, kol egzistuos nepriklausoma Saksonija, o tiksliau, nepriklausomi saksai, nes pastarieji skirstomi į vakarinius (vestfaliečius), centrinius (angrariečius), rytinius (ostfaliečius) ir šiaurinius (nordalbingiečius) saksus. Vėliau Karolį Didijį nuo karo su saksais atitraukė Italijos reikalai.

Po Italijos kampanijos 775 m. Karolis su didele kariuomene įsiveržė giliai į saksų teritoriją, pasiekė ostfalų žemes ir priėjo Okerio upę, prisigrobė belaisvių ir paliko stiprias įgulas Erisburge ir Sigiburge. Kitą pavasarį saksai atsikariavo Erisburgą. Po šio įvyko Karolis pakeitė taktiką – nutarė įkurti „sutvirtintą pasienį“ (marką), kuris turėjo frankus apsaugoti nuo saksų įsiveržimų. 776 m. vėl sutvirtino Erisburgą ir Sigiburgą, pastatė naują pilį Karlsburgą ir paliko pasienio zonoje šventikus, kad šie atverstų pagonis saksus į krikščionių tikėjimą. Pradžioje tai vyko gana sėkmingai. 777 m. saksai vėl buvo sumušti, po to daugelis zdelingų (genčių diduomenė) susirinkime Padeborne pripažino Karolį Didįjį savo valdovu.

778 m. saksai-vestfalai, vadovaujami Vidukindo, kuris 777 m. nedalyvavo Padeborno susirinkime, o pabėgo pas Danijos karalių Sigurdą, pamiršo savo priesaikas ir vėl pradėjo karą. 778 m. kirto sieną, persikėlė per Reiną ir pakilo palei jį iki pat Koblenco, pakeliui viską plėšdami ir degindami. Ir beveik netrukdomi sugrįžo atgal. Tik kartą frankų būrys pavijo saksus prie Leisos, tačiau didelės žalos nepadarė. 779 m. Karolis Didysis įsiveržė į Saksoniją, perėjo beveik visą šalį nesutikdamas pasipriešinimo. Vėl, kaip ir anksčiau, jo stovykloje pasirodė daugybė saksų, kurie paliko įkaitus ir prisiekė ištikimybę. Tačiau karalius jau nebetikėjo jų taikumu.

Kitas žygis, surengtas 780 m., buvo parengtas kruopščiau. Kartu su armija ir šventikais Karoliui pavyko nueiti iki pat Elbės – teritorinės ribos tarp saksų ir slavų. Tuo metu karalius jau brandino planą, norėdamas pavergti Saksoniją pasitelkdamas krašto apkrikštijimą kaip priemonę. Tam itin pasitarnavo anglosaksas Vilegadas, dievo žodžio daktaras, ėmęs intensyviai skeisti naują tikėjimą. Visą Saksoniją Karolis padalino į administracines sritis, kurioms vadovauti paskyrė grafus. 782 metai vėl buvo skirti saksų reikalams. Malšinti slavams-sorbams, užpuolusiems Saksonijos ir Tiuringijos pasienio žemes, Karolis pasiuntė armiją, kurios sudėtyje buvo ir jam ištikimi saksai. Tačiau kaip tik tuo metu iš Danijos grįžo Vidukindas. Visa šalis kaipmat sukilo, pavertusi niekais visus Karolio pasiekimus. Daugelis frankų ir saksų, priėmusių naująjį tikėjimą, buvo išžudyti, krikščioniškos bažnyčios sugriautos. Karolis vėl patyrė nesėkmę. Kariuomenė, pasiųsta malšinti sorbų, ties Vėzeriu pakliuvo į pasalą ir beveik visiškai buvo sunaikinta maištininkų. Tuo pat metu kilo nepasitenkinimas Karolio valdžia Frizijoje.

Karolis Didysis surinko naują armiją, atvyko į Verdeną, susikvietė saksų viršaičius ir privertė išduoti 4500 maištininkų. Jiems visiems ta pačią dieną buvo nukirstos galvos. Vidukindas spėjo pabėgti. Tuo pat metu buvo paskelbtas „Pirmasis saksų kapituliariumas“, kuris nurodė bausti mirties bausme už neištikimybę karaliui ir viešosios tvarkos nesilaikymą bei rekomendavo priemones, kurių reiktų imtis prieš pagonybės apraiškas. Mūšis prie Detmoldo 782 m. nieko neišsprendė, Karolis buvo priverstas trauktis, tačiau po to laimėjo mūšį vykusį netoli Osnabriuko. 784–785 metus Karolis beveik ištisai praleido Saksonijoje. Šio atkaklaus karo metu Karolis mušė saksus atviruose mūšiuose ir baudžiamųjų reidų metu, ėmė šimtus įkaitų, kuriuos išveždavo iš šalies, naikino nepaklusniųjų kaimus ir fermas. 784–785 metų žiemą taip pat praleido saksų žemėse, nors ankstesnes žiemas ilsėdavosi Eresburge, kur persikėlė su visa šeima. 785 m. vasarą frankai persikėlė per Vėserį. Vidukindas, patyręs daugybę pralaimėjimų, kreipėsi į Karolį pasigailėjimo ir pradėjo derybas Berngaune. Rudenį saksų vadai Vidukindas ir Abionas galiausiai atvyko į Karolių rūmus Šampanėje, kur pasikrikštijo (Karolis buvo Vidukindo krikšto tėvas), prisiekė ištikimybę ir gavo iš karaliaus rankų gausias dovanas. Tai buvo lūžis kare su saksais. 785 m. metraštyje buvo įrašyta, kad frankų karalius “pajungė visą Saksoniją”. Po šio įvykio nugalėtųjų pasipriešinimas palaipsniui ėmė silpti.

793 m. kilo sukilimas, kuris apėmė ne tik Saksoniją, bet ir kitas teritorijas, kur gyveno fryzai, avarai ir 794–799 m. vėl vyko karas, kuris buvo daugiau naikinamasis. Buvo masiškai imami įkaitai ir belaisviai ir perkeliami į vidines šalies sritis. Saksai priešinosi labai intensyviai (ypač Vichmode ir Nordalbingijoje). Norėdamas juos nugalėti, Karolis sudarė sąjungą su obodritų slavais, saksų priešais. 798–799 m. žiemą su šeima vėl praleido Saksonijoje prie Vėzerio upės, kur įkūrė stovyklą. Čia pastatė praktiškai naują miestą su namais ir rūmais, pavadinęs šią vietą Geršteliu (tai yra „Armijos stovykla“). Pavasarį, palikęs Gerštelį, pasiekė Mindeną ir nusiaubė regioną tarp Vėzerio ir Elbės upių. Tuo metu sąjungininkai obodritai sėkmingai kariavo Nordalbingijoje, kas leido karo baigtį pasukti Karolio naudai. 799 m. Karolis su sūnumis surengė dar vieną žygį į Saksoniją, kur pats nesiėmė jokių aktyvių veiksmų.

792 m. Karolio sūnus Pipinas (pramintas Kuprotuoju), kurio susilaukė nuo pirmos žmonos Himiltrūdos, sužinojęs apie savo pašalinimą iš paveldėtojų, sukėlė maištą. Jis sugebėjo savo pusėn patraukti porą grafysčių, tačiau patyrė pralaimėjimą. Karolis Rėgensburge praleido visus metus, tačiau nuo naujo žygio prieš avarus, jį sulaikė saksų sukilimas. Jo mastas pranoko net 785 m. įvykius. Prie saksų prisijungė fryzai ir slavai. Visur buvo sugriautos bažnyčios ir sumušti frankų garnizonai. 794 m. Karolis Didysis ir jo sūnus Karolis Jaunasis su dviem kariuomenėm įsiveržė į Saksoniją. Likę apsupti, saksai masiškai atvyko į Eresburgą, kur prisiekė ištikimybę, paliko įkaitus ir grįžo prie krikščionybės. Tų pačių metų rudenį karalius su didelė armija vėl įsiveržė į Saksoniją, ją nusiaubė ir pasiekė Elbę. Sužinojęs, kad saksai nužudė jo sąjungininką obodritų kunigaikštį, nusiaubė šalį dar kartą, paėmė 7000 įkaitų ir grįžo į frankų valstybę. Vos Karolis paliko šalį, sukilo Nordalbingijos saksai šiauriau Elbės. Karoliui teko žygiuoti prieš juos.

Frankų kariuomenė pražygiavo per visą šalį iki pat Nordalbingijos, paėmę įkaitus ir prisiplėšę grobio grįžo į Acheną. Vasaros pabaigoje – rudens pradžioje Karolis surengė didžiulę ekspediciją į Saksoniją sausuma ir vandeniu, niokodamas viską savo kelyje pasiekė Nordalbingiją. Iš visos šalies pas jį susirinko saksai ir fryzai palikę didelį įkaitų skaičių. Ekspedicijos metu Karolis Saksonijoje apgyvendino frankus, o daugybę saksų išsigabeno pas save į Frankiją. Saksonijoje praleido visą žiemą. 798 m. pavasarį visiškai nusiaubė žemes tarp Vėzerio ir Elbės. Tuo pat metu frankų sąjungininkai obodritai sumušė nordalbingus prie Svetanos, nužudę apie 4000 saksų. Po to Karolis grįžo į Frankiją su savim vesdamasis apie pusantro tūkstančio belaisvių. 799 m. vasarą karalius su sūnumis leidosi į paskutinį žygį prieš saksus. Karolis apsistojo Paderborne, tuo tarpu Karolis Jaunasis užbaigė Nordalbingijos nukariavimą. Karolis grįžo į Frankiją, su savimi vesdamas daugybę saksų su žmonomis ir vaikais, kuriuos apgyvendino vidinėse šalies srityse. Karolis Didysis žiūrėdamas į ateitį 797 m. išleido naują „Saksų kapituliariumą“, kuriuo buvo atšauktas teroro režimas, nustatytas 785 m. kapituliariumu. Buvo įteisinta saksų ir frankų lygybė prieš įstatymą. Mindene, Osnabriuke, Verdene, Brėmene, Paderborne, Miunsteryje ir Hildeshaime buvo įkurtos vyskupų katedros, kurios iš dalies priklausė Kelno, iš dalies Mainco vyskupijoms.

Pagrindinis straipsnis – Žygis prieš langobardus.

771 m. Karolis išsiskyrė su savo žmona, Lombardijos karaliaus dukterimi Deziderata, grąžino ją tėvui ir vedė alemanų hercogo Gotfildo anūkę Hildegardą. 772 m. Karoliui gimė jos sūnus, pavadintas taip pat Karoliu. Deziderijus netruko priimti iššūkį. 772 m. jis pareikalavo, kad popiežius Adrianas I pašventintų Karlomano sūnų Pipiną kaip frankų sosto paveldėtoją ir atnaujino savo pirmtakų pradėtą žygį prieš Popiežiaus sritį.

773 m. kovą popiežiaus pasiuntiniai kreipėsi į Karolį prašydami pagalbos prie langobardus. 773 m. rugsėjo mėn. didžiulė frankų armija patraukė per Alpes. Langobardai uždarė ir įtvirtino perėjas. Karolis ryžosi apeiti priešą iš užnugario. Slaptais kalnų keliukais frankų būrys prasibrovė į priešo užnugarį ir vien savo pasirodymu sukėlė langobardų kariaunos sumaištį, o karaliaus Deziderijaus sūnus Adelhizas pabėgo. Yra istorinių nuorodų, kad popiežius paskatino išdavystę langobardų karaliaus armijoje ir jo valdose. Greičiausiai todėl frankai sulaukė silpno pasipriešinimo. Vengdamas kariuomenės apsupimo Deziderijus pasitraukė nuo perėjų ir grįžo į savo sostinę Paviją, tikėdamasis saugiai įsitaisyti už storų sienų. Jo sūnus su Karlomano našle ir vaikais pasislėpė Veronoje. 774 m. Karolis Veroną užėmė, į jo nelaisvę pateko sūnėnas ir kiti priešai. Frankai kaudamiesi persekiojo atsitraukiantį priešą, pakeliui užvaldė daugybę Lombardijos miestų.

774 m. balandį frankai pasiekė Romą. Popiežius Adrianas I surengė Karoliui iškilmingą sutikimą. Karolis Didysis popiežiui parodė didelę pagarbą: prieš prieidamas prie Adriano rankos, pirmiausia pabučiavo Šv. Petro bazilikos laiptus. Pažadėjo padovanoti popiežiui dar daugiau miestų, be tų, kuriuos padovanojo jo tėvas (šis pažadas vėliau nebuvo įvykdytas). Birželio pradžioje, Deziderijus neišlaikęs apgulties sunkumų, išėjo iš Pavijos ir pasidavė nugalėtojui. Taip krito Lombardijos karalystė, paskutinis jos karalius buvo paimtas į nelaisvę, o vėliau priverstas įstoti į vienuolyną. Desiderijaus sūnus pabėgo pas Bizantijos imperatorių. Karolis paskutinį langobardų karalių Deziderijų nušalino nuo sosto ir pats karūnavosi langobardų karaliumi.

776 m. Karoliui vėl teko atvykti į Italiją malšinti sukilimo. Friulio ir Spoleto hercogai, palaikomi Adalgizo, surengė sąmokslą, tikėdamiesi su Bizantijos laivyno pagalba užimti Romą ir atkurti langobardų valdžią. Karolis Didysis, perspėtas apie sąmokslą popiežiaus Adriano I, persikėlė per Alpes ir suardė sąmokslininkų planus. Friulo hercogas Rotgautas buvo nužudytas, sukilę miestai pasidavė, o Adalgizas vėl buvo priverstas bėgti.

778 m. žygis į Ispaniją buvo ne toks sėkmingas. Pretekstas žygiui buvo Saragosos emyro prašymas apsaugoti jį nuo Kordobos emyro Abd ar-Rachmano (valdė 756–788). Grįžtant iš žygio dalis frankų kariuomenės buvo sumušta Ronsevalio mūšyje. Kariuomenei siaurais kalnų slėniais judant ištįsusia kolona, baskai 778 m. rugpjūčio 15 dieną surengė pasalą ir užpuolė būrį, lydėjusį gurguolę. Visas būrys buvo išžudytas. Mūšyje žuvo Bretanės markos grafas Hruotlandas, kuris vadovavo sutriuškintam ariergardui. Šis įvykis vėliau tapo Rolando giesmės pagrindu.

Originaliuose frankų karalystės analuose, sudarytuose 788–793 metais, apie šį mūšį išvis neužsimenama. Juose sakoma tik tai, kad „tik atgavęs įkaitus iš Ibn-Al-Arabi, Abutarijaus ir kitų saracėnų, sugriovęs Pompolą, pavergęs baskus ir navarus, Karolis grįžo į Frankijos teritoriją“. Pataisytoje analų versijoje, sudarytoje iškart po Karolio mirties, taip pat neužsimenama apie šį mūšį. Tačiau atsiranda tokia informacija: „Grįždamas (Karolis) nutarė keliauti pro Pirėnų kalnus. Baskai įsitvirtinę to slėnio pačiame viršuje sukėlė sumaištį jo (Karolio) kariaunoje. (…) Daugelis karaliaus favoritų, paskirtų vadovauti kariuomenei žuvo tame mūšyje, gurguolė buvo išplėšta, o priešas, puikiai pažinojęs vietovę, išsilakstė į visas puses“. Einhardas savo darbe (tai trečias Ronsevalio mūšio aprašymas) padaro du esminius pakeitimus. Jis „visą kariuomenę“ iš perrašytų frankų karalystės analų pakeičia į „tuos, kurie ėjo kariuomenės gale“ ir įvardina tiktai tris kilmingus frankus, žuvusius šiame mūšyje (Egihardą, Anselmą ir Rolandą, garsaus prancūzų epo „Giesmė apie Rolandą“ herojų). Likęs nežinomas analų perrašinėtojas po dvidešimt metų dar pridėjo, kad mūšyje dalyvavo visa frankų kariuomenė ir žuvo daug jų vadų. Pralaimėjimas esą sukėlė paniką tarp krikščionių gotų Ispanijoje, kurie iš frankų įsiveržimo daug tikėjosi. Daugelis jų pabėgo nuo musulmonų į Frankų karalystę. Šis perrašinėtojas greičiausiai rėmėsi ankstesniais mūšio aprašymais.

Nuo 779 m. Karolis Didysis vietinius Akvitanijos vasalus keitė frankų grafais. 781 m. suteikė Akvitanijai karalystės rangą ir į jos sostą pasodino savo ir Hildegardos mažametį sūnų Liudviką. Akvitanija turėjo tapti placdarmu kovoje su Pirėnų baskais ir Ispanijos musulmonais. Tuo pačiu tikslu įkūrė Tulūzos ir Septimanijos grafystes, kurių valdytoju paskyrė 790–804 m. savo pusbrolį hercogą Gijomą. 90-aisiais metais naujasis karalius Liudvikas surengė žygį į Pirėnus, po kurio buvo įkurta Ispanijos marka, į kurios sudėtį įėjo Cherona, Urželis ir Vikomas.

Tačiau pats Karolis, sukūręs Akvitanijos karalystę, į Ispanijos regionų reikalus visiškai nesikišo, net ir tais atvejais, kai miestai ar ištisos sritys (Urželis, Cherona, Serdanė) pareikšdavo norą pereiti jo globon. Kai 793 m. Kordobos emyras surengė žygį iki Narbonos, Karolis taip pat nesiėmė jokių veiksmų. Iniciatyvą frankai susigrąžino tik pačioje amžiaus pabaigoje (nuo 799 m. frankų valdžia įsigalėjo Balearų salose), o didesnių laimėjimų pasiekė tik 801 m., kai Akvitanijos karalius Liudvikas užkariavo Barseloną ir padarė ją pradžioje grafystės, o vėliau (806 m.) ir Ispanijos markos centru. Netrukus markos teritorija per 804–810 metus išsiplėtė iki Taragonos ir kalnų viršūnių šiauriau Ebro. 806 m. buvo nukariauta Pamplona.

781 m., tais pačiais, kai Liudvikas tapo Akvitanijos karaliumi, Karolis savo ir Hildegardos ketverių metų sūnui Karlomanui paskyrė „Italijos karalystę“. Pavasarį, popiežius Romoje, paprašytas Karolio, palaimino šį paskyrimą kartu su Liudviko karūnavimu. Vaikas šia proga gavo vardą Pipinas, kas reiškė, kad jo brolis, kurį Karolis turėjo su Himiltrūda, faktiškai netenka paveldėjimo.

797 m. (pagal kitus šaltinius 801 m.) Karolis užmezgė diplomatinius santykius su Bagdado kalifu Harunu al-Rašidu. Jie susitarė toleruoti savo kitos tikybos pavaldinius bei dėl galimos sąjungos prieš Kordobos kalifą bei Bizantijos imperiją, nors ši sąjunga niekada nebuvo realizuota.

Karaliaus autoritetas Neustrijoje ir Austrazijoje buvo didžiulis, tačiau Karoliui dar reikėjo įsitvirtinti Galijos pietuose ir tolimuose vakaruose. Karolis ne kartą buvo įsiveržęs į Bretanę, keltų genties bretonų gyvenamą teritoriją ir privertęs mokėti duoklę. 70-aisiais metais įkuriama Bretanės provincijos marka, į kurią įeina Reno, Turo, Anžė ir Vano miestai. 799 m., Gi, įtakingos austrazijiečių Lambertidų giminės atstovas, šios provincijos valdytojas, pasinaudodamas bretonų vadų vaidais surengė ekspediciją į pusiasalį. 800 m. bretonų vadai prisiekė ištikimybę Karoliui Ture. Tačiau ši šalis nebuvo pavergta iki galo, ji išlaikė savo religiją ir papročius. Jau po kelerių metų prireikė surengti dar vieną ekspediciją, kuri įvyko 811 m.

Po Karolio žygio į Italiją, šalį be frankams ir bažnyčiai priklausančių žemių sudarė dar dvi langobardiškos sritys: Spoleto ir Benevento hercogystės. Pirmoji netrukus pakluso Karolingams, tačiau Beneventas, šiaurėje saugomas Abruco kalnų, vis dar buvo nepriklausomas. Karas su Beneventu buvo ilgas: beneventiečiai nepaliaujamai maištavo ir frankams teko dažnai rengti atsakomuosius žygius ir baudžiamąsias ekspedicijas. Arihizas buvo vedęs karaliaus Deziderijaus dukterį, todėl save laikė vieninteliu teisėtu langobardų teisių paveldėtoju. Ypač po to, kai Deziderijaus sūnus Adelchizas rado prieglostį Konstantinopolyje kur gavo patricijaus titulą. Beneventas ir Bizantija užmezgė glaudžius santykius. Karolis, žinodamas apie Arihizo planus iš popiežiaus Andriano I, nutarė pajungti likusią Deziderijaus karalystės dalį. 786 m. Karolis suruošė žygį prieš Benevento hercogą. 787 m. pabaigoje pasiekė Romą. Arihizas, nesulaukęs paramos iš savo sąjungininkų, norėdamas išvengti savo žemių užpuolimo, nusiuntė pas Karolį Didijį savo sūnų Rumoldą su gausiomis dovanomis kaip įkaitą. Karolis priėmė įkaitą, tačiau kirto sieną ir atvyko į Kapują. Arihizas atsitraukė į Salerną, pas Karolį kaip įkaitą nusiuntė savo antrąjį sūnų Grimoldą ir dvylika kilmingų langobardiečių, žadėdamas visišką paklusnumą. Karolis Didysis sutiko, pasitraukė į Beneventą, paleido vyriausią hercogo sūnų ir nusiuntė pasiuntinius įgaliotus priimti ištikimybės priesaiką iš Arihizo ir jo tautos, kartu reikalaudamas kasmetinės duoklės. Tačiau, vos tik Karolis paliko Italiją, Arihizas sulaužė priesaiką ir sudarė sąjungą su Bizantija dėl tolimesnių karinių veiksmų prieš frankus. Tuo pat metu, Adalgizas, Deziderijaus sūnus, su armija patraukė link Trevizo ir Ravenos, norėdamas pajungti šalies šiaurę. Visiems Karolio kariniams pasiekimams iškilo didelė grėsmė. Tačiau 787 m. rugpjūčio 26 d. netikėtai mirė Arihizas, o prieš mėnesį buvo miręs jo vyriausias sūnus Rumoldas. Taip žlugo Benevento – Bizantijos susitarimas, nes antrasis Azihiro sūnus, Grimoldas, vis dar buvo Karolio įkaitas.

Adalgizas, po savo sąjungininkų mirties užmezgė ryšius su Ataberga, Azihiro našle, ir bandydamas tęsti karinius veiksmus prieš Karolį Didįjį, pradėjo žygį į popiežiaus žemes. Popiežius prašė Karolio grįžti su kariuomene į Italiją ir toliau laikyti įkaitu Grimoldą. Karalius pasielgė priešingai – nėjo į Italiją ir paleido Arihizo sūnų. Tai galiausiai padėjo Karoliui, nes prasidėjus karui su Bizantija, jis palaikė frankų armiją, kas leido Karoliui laimėti ir užvaldyti Istriją.

Benevento hercogystė iki pat normanų užkariavimo XI a. liko savarankiška, tačiau ją taip pat galima laikyti satelitine frankų valstybe. Karolis taip pat patvirtino savo tėvo dovanojimus Bažnyčiai iš kurių vėliau išaugo Popiežiaus valstybė.

Bavarijos hercogas Tasilonas III, savo leną 757 m. gavęs iš Pipino, nesėkmingai bandė išsaugoti savo savarankiškumą sudarydamas sąjungą su langobardais. Tikėdamasis, kad kovos su saksais frankus išsekino, prie jo prisijungė ir Benevento hercogas Arichis II. Tasilono sąjungininkai Italijoje buvo nugalėti Karoliui sėkmingai apgulus ir užėmus Kapują ir Salerną (786–787). 787 m. Karolis apsupo Bavariją kariuomenėmis iš trijų pusių ir pareikalavo Tasilono atnaujinti vasalinius įsipareigojimus, kuriuos jis buvo kažkada davė Pipinui. Tasilonas buvo priverstas prisistatyti frankų karaliui ir pakartotinai prisiekti ištikimybę. Hercogystė iškilmingai buvo perduota Karoliui, kurią jis, kaip beneficiją perleido Tasilonui, tačiau visa Bavarijos aristokratija prisiekė pačiam karaliui. Nepaisydamas to Tasilonas, kurį žmona Luitberga, karaliaus Deziderijaus duktė, nuolat kurstė išdavystei, netrukus sudarė sąjungą su Panonijos avarais.

Po metų, 788 m., pagrindinio seimo susirinkime Ingelheime, hercogą Tasiloną kartu su žmona privertė prisipažinti intrigavus ir nuteisė mirčiai. Tačiau Karolis ją pakeitė įkalinimu Žiumeže vienuolyne. Toks pats likimas buvo skirtas ir jo žmonai bei vaikams. Hercogystė buvo įtraukta karalystės sudėtin, padalinta į grafystes, kurias valdė vienas prefektas. Į šį postą buvo paskirtas Karolio pusbrolis Heroldas. Nepaisant to Bavarija išlaikė ypatingą statusą Frankų valstybėje. Tuo pačiu, prie savo žemių Karolis Didysis prijungė ir pietų slavų sritis – Karantaniją ir Krainą. Čia buvo įsteigta Avarų marka (nuo 856 m. Marchia Orientalis). Tikėtina, kad pavergiant kraštą buvo kilę sunkumų, nes po šešerių metų (794 m. birželį), pagrindinio seimo susirinkimo Frankfurte metu, Tasilonas buvo atgabentas iš vienuolyno, kad pakartotinai atsisakytų valdžios.

789 m. Karolis surengė ekspediciją prieš slavų gentį liutičius, norėdamas apginti kitą slavų gentį obotritus. Frankai pastatė du tiltus per Elbę, persikėlė per upę ir palaikomi sąjungininkų (saksų, fryzų, obotritų ir sorbų) sudavė stiprų smūgį liutičiams. Nors, pasak metraščių, jie kovėsi atkakliai, atsilaikyti prieš didžiules sąjungininkų pajėgas nesugebėjo. Karolis liutičius gynė iki Penos, viską naikindamas savo kelyje. Jų sostinė kapituliavo, o kunigaikštis Dragovitas pakluso ir paliko įkaitus.

Vėliau prasidėjo karas su avarais, trukęs nuo 791 iki 803 metų. Pasak Einhardo, jis buvo ilgiausias ir smarkiausias, po karo su saksais ir pareikalavo daugybės išlaidų iš frankų pusės. Avarai buvo sąjungoje su Tasilonu. Pažadėję jam pradėti karą su frankais 788 metais, jie įvykdė savo pažadą (nežinodami apie Tasilono pralaimėjimą). 791 m. vasarą, Karolio armija trimis skirtingais keliais įsiveržė į avarų šalį ir pasiekė Venso mišką, kur buvo pagrindiniai avarų įtvirtinimai. Palikę stovyklą, jie atsitraukė į šalies gilumą, frankai juos persekiojo iki Rabo upės deltos ties Dunojumi. Toliau persekioti nepavyko, nes masiškai krito arkliai. Kariuomenė grįžo į Rėgensburgą, prisiplėšę nemažai grobio.

Karas su avarais sekėsi sunkiai. Karoliui teko sutelkti visas savo pajėgas ir sudaryti sąjungą su pietiniais slavais. 796 m. frankų karalystės analai taip aprašo vieną iš svarbiausių šio karo įvykių: frankai vadovaujami jaunojo Karolio sūnaus Pipino kartu su chorutų kunigaikščiu Voinomiru atnaujino kovas prieš avarus, užėmė „sostinę“ Ringą, kuri iš tikrųjų buvo didžiulė įtvirtinta stovykla, įsikūrusi Dunojaus ir Tisos upių santakoje ir surinko didelį grobį, kuris į frankų valdas buvo išgabentas penkiolika didelių vežimų. Po šio žygio, pasak Einhardo, Paponijoje neliko gyvo nei vieno jos gyventojo, o ten, kur buvo kaganato rezidencija, neliko net pėdsakų apie kažkokią žmonių veiklą. Klajokliai avarai, kelis šimtmečius kėlę siaubą visai Vakarų Europai, išnyko. Buvusios jų žemės palaipsniui buvo užgrobtos frankų ir susiformavo Rytinė šalis (Ost marka), dabartinės Austrijos pirmtakė.

795 m. popiežiumi buvo išrinktas Leonas III. 800 metų rudenį Karolis išsiruošė į Romą, kur vietinė diduomenė surengė sąmokslą prieš Leoną III ir suėmė jį iškilmingos procesijos metu. Grasindami apakinimu, sąmokslininkai reikalavo atsistatydinti, tačiau popiežiui pavyko pabėgti ir nusigauti iki Paderborno, kur tuo metu buvo Karolis. Patartas Alkuino (anglosaksų mokslininko ir poeto), Karolis pažadėjo popiežiui pagalbą. Jis Romoje praleido beveik pusę metų spręsdamas vietinės diduomenės ir popiežiaus nesutarimus.

Gruodžio 25 dieną, Karolis klausėsi šventinių pamaldų Šv. Petro bazilikoje. Staiga popiežius prisiartino prie savo svečio ir uždėjo jam ant galvos imperatoriaus karūną. Visi bazilikoje buvę frankai ir romėnai kartu sušuko: „Tegyvuoja ir nugali Karolis Augustas, Dievo paskirtas didis ir taiką nešantis Romos imperatorius“. Nors tai nebuvo staigmena Karoliui, pasak Einhardo iš pradžių jis apsimetinėjo, kad jam nepatinka tokia popiežiaus „savivalė“. Karolis net sakė, kad jei būtų žinojęs apie Leono III sumanymą, nebūtų atėjęs į baziliką, nepaisant, to, kad buvo Kalėdos. Greičiausiai taip buvo elgiamasi norint nuraminti Konstantinopolio dvarą. Nepaisant neigiamos Bizantijos imperatoriaus reakcijos, jam po kurio laiko teko pripažinti naują frankų valdovo titulą. Šia proga buvo numatytos Karolio vestuvės su Bizantijos imperatore Irena, tokiu būdu sujungiant Vakarus ir Rytus. Vakarų pasiuntiniai į Konstantinopolį turėjo atvykti 802 m. rudenį, tačiau spalio 21 d. Bizantijoje įvyko rūmų perversmas, kuris nuvertė Ireną nuo sosto. Jos vietą užėmė Nikiforas I, kuris atsisakė pripažinti Karolį imperatoriumi. Atsakydamas Karolis paskelbė karą, kuris truko nuo 806 iki 810 m. Jo metu frankai užėmė Veneciją ir Dalmatiją, kurios faktiškai priklausė Bizantijai, tačiau buvo nusilpusios dėl vidinių nesutarimų. Taip pat Karolis sudarė sąjungą su Bagdado kalifu Al-Aminu. Nikiforui I, kuris tuo metu kariavo su Bulgarija, 810 m. teko siekti taikos su frankais. Praėjus 12-ai metų nuo konflikto pradžios Bizantijos imperatorius Michailas I, tapęs imperatoriumi po Nikiforo žūties Bulgarijoje, formaliai pripažino naują imperatoriaus titulą, tikėdamasis pagalbos iš vakarų kariaujant su Bulgarija, kurios kariuomenė 811 m. sutriuškino bizantiečių armiją. Už, tai, kad Michailas I pripažino jo titulą, Karolis atidavė jam Veneciją ir Dalmatiją. Tačiau šio titulo teisėtumą Bizantija bandė užginčyti kiek vėliau – XII ir XIII amžiuje.

Pats Karolis naujam titului teikė didelę reikšmę, po jo gavimo pareikalavo naujos priesaikos (802 m.) ir pabrėždavo savo, kaip Dievo statytinio, besirūpinančio tautos ir bažnyčios gerove. Pilnas Karolio titulas skambėjo taip: Karolus serenissimus augustus a Deo coronatus magnus pacificus imperator Romanum imperium gubernans qui et per misericordiam dei rex Francorum atque Langobardorum (Karolis, gailestingasis išaukštintasis, Dievo karūnuotas, didis valdovas – taikdarys, Romos imperijos valdovas, Dievo valia, frankų ir langobardų karalius).

804 metais baigėsi alinantis karas su saksais. Karolis iš Nordalbingijos į šalies vidines teritorijas perkėlė 10 tūkstančių saksų šeimų. Ištuštėjusi šalis buvo perduota obodritams. VIII – IX amžių sandūroje frankai pirmą kartą tiesiogiai susidūrė su danais. 804 m. pietinės Danijos karalius Godfredas surinko Sliestorpėje, Saksonijos pasienyje, didelę armiją ir laivyną, norėdamas užpulti frankus. Priešininkai vedė derybas, kurių rezultatas nėra žinomas, tačiau tiesioginio susidūrimo greičiausiai buvo išvengta. Kur kas aktyviau Godfredas veikė 808 m. Jis užpuolė obodritų žemes, kurie buvo sudarę sąjungą su Karoliu Didžiuoju ir taip nusiaubė kraštą, kad jie buvo priversti prašyti taikos ir pažadėti jam duoklę. Žygio metu, Godfredas sunaikino vieną svarbiausių vakarų Baltijos jūros regiono prekybos centrų Rioriką (Maklenburgą arba Senąjį Liubeką Travės upės žiotyse) ir išsivežė iš jo daugybę pirklių ir amatininkų į Sliestorpę, kurios pozicijos dėl to tik sustiprėjo. Iškart po šio žygio danai, pasak frankų karalystės analų, įrengė įtvirtinimus Saksonijos pasienyje palei šiaurinį Elbės krantą: „nuo vakarinio vandenyno iki rytinės įlankos vedančios į Baltijos jūrą“ su vienais vartais, raiteliams praleisti. Iš savo pusės frankai Nordalbingijoje, vėl atimtoje iš obodritų, pastatė kelias tvirtoves, kurios davė pradžią Danijos pasienio markai.

Kova dėl prekybos kelių ir centrų Šiaurės ir Baltijos jūrose paaiškina kitą didelę Godfredo akciją 810 metais. Jis su didžiuliu laivynu pergalingai praplaukė palei Fryzijos pakrantę ir grįžo gavęs 100 svarų sidabro išpirką. Sunerimęs Karolis Didysis surinko didžiulį laivyną žygiui į Daniją, tačiau tokio žygio būtinybė atkrito: tais metais Godfredą nužudė jo karininkas, o valdžia atiteko jo sūnėnui Hemingui. Šis nebuvo taip karingai nusiteikęs ir 811 metais sudarė taikos sutartį, kurioje pietinės Danijos siena buvo nubrėžta palei Eiderio upę.

Paskutiniais Karolio valdymo metais frankų imperijai kilo nauja grėsmė – vikingų antpuoliai. Nuo 799 m. pabaigos jų buriniai laivai ėmė rodytis prie Vandėjos krantų ir plėšti pakrančių gyvenvietes. 810 m. vikingų išpuoliai jau siekdavo regioną pasiekiamą iš Acheno per dvi dienas raitomis, kaip tik tuo metu, kai Karolis buvo užimtas apsauginės markos Nordalbingoje stiprinimu kovoje su danais. Norėdamas išvengti normanų antpuolių Karolis liepė statyti laivus upėse tekėjusiose Galijoje ir šiaurės Vokietijoje. Jo įsakymu visuose uostuose ir upių žiotyse buvo įrengtos stovyklos laivų įguloms ir pastatyti patruliniai laivai.

Sėkmingų karo žygių dėka Karolis Didysis frankų valstybės sienas stipriai išplėtė. Lygiai taip pat nenuilstamai jis rūpinosi valstybės gerove, materialiniu ir dvasiniu jos vystymusi. Karinę savo galią sustiprino dėka puikaus mokesčių surinkimo sistemos įdiegimo, o pasienius sutvirtino įsteigdamas karines markas, kurias valdė markgrafai. Jis mažindamas šalies susiskaldymą panaikino hercogų valdžią. Atskiras sritis valdė grafai, kurių rankose buvo administracinė, finansinė, karinė ir iš dalies teisinė valdžia. Du kartus per metus – pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje ir rudenį – prie imperatoriaus rinkdavosi valstybiniai seimai. Į pavasarinį galėjo atvykti visi laisvi žmonės, į rudeninį buvo kviečiami tik svarbiausi valdovo „patarėjai“, tai yra dvariškiai, aukščiausios administracijos ir aukščiausi dvasininkijos atstovai.

Rudens seime buvo aptarinėjami valstybės gyvenimo klausimai ir sprendimai, vadinamieji kapituliariumai. Pavasarinio susirinkimo metu buvo paviešinami kapituliariumai, jų metu valdovas galėdavo sužinoti apie padėtį šalyje, apie konkrečių regionų poreikius ir problemas.

Karolis Didysis rūpinosi žemės ūkiu ir dvarais; jis paliko smulkius nurodymus liečiančius jų valdymą (Capitulare de villis). Karolio nurodymu buvo sausinamos pelkės, kertami miškai, statomi vienuolynai ir miestai, taip pat ir nuostabūs dvarai bei bažnyčios (pvz., Achene, Ingelheime). 793 m. Karolio parėdymu pradėta kanalų, sujungsiančių Reino ir Dunojaus upes, Šiaurės ir Juodąją jūras, statybos. Šis projektas taip ir liko nebaigtas.

Karolis aktyviai rėmė ir skatino krikščionybės plitimą, rėmė dvasininkiją rinkdamas jai dešimtinę, palaikė puikius santykius su popiežiais. Tačiau Karolis išlaikė absoliučią valdžią Bažnyčios valdyme: jis skyrė vyskupus ir abatus, skelbė dvasininkijos susirinkimus, seimuose iškeldavo klausimus liečiančius Bažnyčios reikalus.

Taip pat domėjosi ir mokslu; įsakė sudaryti gimtosios kalbos gramatiką, kurioje įtvirtino frankiškus mėnesių ir vėjų pavadinimus; liepė rinkti liaudies dainas. Save apsupo mokslininkais (Alkuinas, Pavelas Diakonas, Einhardas, Rabanas Mauras, Teodulfas), klausė jų patarimų ir pamokymų, stengėsi suteikti išsilavinimą dvasininkams ir tautai. Ypatingai rūpinosi mokyklų prie bažnyčių ir vienuolynų steigimu. Savo dvare įkūrė akademiją savo ir dvariškių vaikams mokyti.

794 m. keltų ir romėnų terminio kurorto vietoje, Achene, pradėjo didžiulio rūmų komplekso statybas, kurios buvo baigtos 798 m. Pradžioje Achenas buvo Karolio žiemos rezidencija, vėliau tapo nuolatine jo gyvenimo vieta, o nuo 807 m. ir imperijos sostine. Karolis įtvirtino valiutą dinarus, kurie kiekvienas svėrė 1,7 gramo.

806 m. vasario mėn. testamentu padalino imperiją trims savo sūnums. Liudvikui turėjo atitekti Akvitanija ir Burgundija, Pipinui – Italija ir Vokietija į pietus nuo Dunojaus, o Karoliui Jaunajam – Neustrija, Austrazija ir Vokietija į šiaurę nuo Dunojaus. Tačiau 810 m. mirė Pipinas, o 811 m. ir Karolis. Netrukus iki mirties, 813 m., Karolis pas save pasikvietė Liudviką, Akvitanijos karalių, vienintelį likusį savo ir Hildegardos sūnų, sušaukė iškilmingą visos imperijos žymių frankų susirinkimą ir paskyrė jį, visų pritarimu, savo bendravaldžiu ir paveldėtoju, tuomet uždėjo jam ant galvos karūną ir prisakė nuo šiol vadinti imperatoriumi ir augustu. Netrukus po to, pakirstas stiprios karštinės, atsigulė į lovą. Sausio pradžioje susirgo pleuritu ir 814 m. sausio 28 d. imperatorius mirė. Buvo palaidotas jo paties statytoje bažnyčioje Achene.

Karolis Didysis turėjo dvidešimt vaikų nuo žinomų aštuonių žmonų ir sugulovių. Nepaisant to, turėjo tik keturis santuokinius anūkus, trys iš jų buvo jo trečiojo sūnaus Liudviko, tad kandidatų į jo palikimą buvo nedaug.

• Nuo 768 m. – pirmoji Karolio žmona buvo Himiltruda (Burgundijos grafo Devumo I dukra). Jų santykiai nėra visiškai aiškūs, kartais jie vadinti sugulovais, kartais kaip oficialūs vyras ir žmona ar kaip friedelehai (germaniška vedybų forma).^[6] Su ja Karolis išsiskyrė, kai vedė Desideratą. Kartu susilaukė dviejų vaikų:
  • Amaudra, duktė.^[7]
  • Pipinas Kuprotasis (769–811). 792 m. nesėkmingai dalyvavo sąmoksle prieš tėvą. Karolio buvo uždarytas į vienuolyną.
• 770 m. vedė Dezideratą (747–776), langobardų karaliaus Deziderijaus dukterį. Išsiskyrė 771 m.
• 771 m. vedė Hildegardą (757–783), Vinzgo grafo Haroldo I dukterį. Kartu susilaukė devynių vaikų:
  • Karolis Jaunasis (772 m. balandis – 811 m. gruodis), Maino kunigaikštis, 800 m. gruodžio 25 d. karūnuotas frankų karaliumi.
  • Karlomanas, pervadintas Pipinu (773 m. balandis – 810 m. liepa), Italijos karalius.
  • Adelaidė (774). Gimė žygio į Italiją metu, buvo nusiųsta atgal į Prancūziją, tačiau mirė nepasiekusi Liono.
  • Rotruda (775–810 m. birželį).
  • Liudvikas I Pamaldusis (778–840 m. birželio 20 d.), Akvitanijos karalius nuo 781 m., imperatorius nuo 813 m.
  • Lotaras (778–779/780 m. vasario 6 d.), Liudviko brolis dvynys, mirė kūdikystėje.
  • Berta (779–826), ištekėjo už grafo Engelberto (750–814).
  • Gisela (781–808), ištekėjusi nebuvo.

• • Hildegarda (782–783).
• 783 m. spalį vedė Fastradą (765–794 m. rugpjūčio 10 d.), rytinių frankų žemių grafo Rudolfo dukterį.
  • Teodrada (g. 784), vienuolyno Argentėjoje abatė.
  • Hiltruda (g. 787)
• 794 m. vedė ketvirtą kartą alamanų didiko dukterį Liutgardę (776–800 m. birželio 4 d.). Vaikų nesusilaukė.

• Pirmoji žinoma Karolio sugulovė buvo Gersuinda. Jie susilaukė dukters:
  • Adaltruda (g. 774).
• Antroji žinoma sugulovė buvo Madelgarda, su kuria taip pat susilaukė dukters:
  • Rudhaidė (775–810), Faremontieriaus vienuolyno abatė.
• Trečioji buvo Amaltrudė iš Vienos. Susilaukė:
  • Alpada (g. 794).
• Nuo ketvirtos žinomos sugulovės Reginos susilaukė dviejų sūnų:
  • Drogo (801–855), Meco vyskupas nuo 823 m.
  • Hugo (802–844), imperijos arkikancleris, paskirtas savo brolio Liudviko.
• Penktoji žinoma sugulovė buvo Efelinda su kuria susilaukė:
  • Richbodas (805–844), Sant Rikvero abatas.
  • Teodorikas (g. 807).

• Barbero, Alessandro (2004). Charlemagne: Father of a Continent. trans. Allan Cameron. Berkeley: University of California Press. ISBN 0-520-23943-1.
• Becher, Matthias (2003). Charlemagne. trans. David S. Bachrach. New Haven: Yale University Press. ISBN 0-300-09796-4.
• Einhard (1960) [1880]. The Life of Charlemagne. trans. Samuel Epes Turner. Ann Arbor: University of Michigan Press. ISBN 0-472-06035-X. Suarchyvuotas originalas 2008-05-14. Nuoroda tikrinta 2008-12-08.
• Ganshof, F. L. (1971). The Carolingians and the Frankish Monarchy: Studies in Carolingian History. trans. Janet Sondheimer. Ithaca, N.Y.: Cornell University Press. ISBN 0-8014-0635-8.
• Lewers Langston, Aileen; Buck, J. Orton Jr., eds. (1974). Pedigrees of Some of the Emperor Charlemagne's Descendants. Baltimore: Genealogical Pub. Co.
• McKitterick, R. (2008). Charlemagne: The Formation of a European Identity. Cambridge, UK: Cambridge University Press.
• Riché, Pierre (1993). The Carolingians: A Family Who Forged Europe. University of Pennsylvania Press. ISBN 0-8122-1342-4
• Oman, Charles (1914). The Dark Ages, 476-918 (6th leid.). London: Rivingtons.
• Painter, Sidney (1953). A History of the Middle Ages, 284-1500. New York: Knopf.
• Pirenne, Henri (1939). Mohammed and Charlemagne. trans. Bernard Miall. New York: Norton.
• Santosuosso, Antonio (2004). Barbarians, Marauders, and Infidels: The Ways of Medieval Warfare. Boulder, Colo.: Westview Press. ISBN 0-8133-9153-9.
• Scholz, Bernhard Walter; with Barbara Rogers (1970). Carolingian Chronicles: Royal Frankish Annals and Nithard's Histories. Ann Arbor: University of Michigan Press. ISBN 0-472-08790-8. Comprises the Annales regni Francorum and The History of the Sons of Louis the Pious
• Charlemagne: Biographies and general studies, from Encyclopædia Britannica, full-article, latest edition.
• Sypeck, Jeff (2006). Becoming Charlemagne: Europe, Baghdad, and The Empires of A.D. 800. New York: Ecco/HarperCollins. ISBN 0-06-079706-1.
• Wilson, Derek (2005). Charlemagne: The Great Adventure. London: Hutchinson. ISBN 0-09-179461-7.

Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolingai Karolis I · Liudvikas I · Lotaras I · Liudvikas II · Karolis II · Karolis III · Gvidas III · Lambertas II · Arnolfas · Liudvikas III · Berengeris Šventoji Romos imperija Otonas I · Otonas II · Otonas III · Henrikas II · Konradas II · Henrikas III · Henrikas IV · Henrikas V · Lotaras III · Frydrichas I · Henrikas VI · Otonas IV · Frydrichas II · Henrikas VII · Liudvikas IV · Karolis IV · Zigmantas · Frydrichas III · Maksimilianas I · Karolis V · Ferdinandas I · Maksimilianas II · Rudolfas II · Motiejus · Ferdinandas II · Ferdinandas III · Leopoldas I · Juozapas I · Karolis VI · Karolis VII · Pranciškus I · Juozapas II · Leopoldas II · Pranciškus II Sąvokos Šventosios Romos imperijos imperatorius · Vokietijos karalius · Italijos karalius · Prancūzijos karalius Kategorija · Sąrašas

Prancūzijos monarchai Merovingai (481–751) Chlodvigas (481–511) • Chloteras I (511–561) • Charibertas I (561–567) • Gontranas I (561–593) • Chilperikas I (561–584) • Sigebertas I (561–575) • Chloteras II (584–629) • Dagobertas I (629–639) • Sigebertas II (639–656) • Klovis II (639–657) • Chloteras III (657–673) • Teodorikas III (673–691) • Klovis III (691–695) • Childebertas III (695–711) • Dagobertas III (711–715) • Chilperikas II (715–721) • Chlotharis IV (717–719) • Teodorikas IV (721–737) • Childerikas III (737–751) Karolingai (843–888, 898–922, 936–987) Pipinas Trumpasis (751–768) • Karlomanas I (768–771) • Karolis Didysis (768–814) • Liudvikas I Pamaldusis (814–840) • Karolis II Plikagalvis (843–877) • Liudvikas II Mikčius (877–879) • Liudvikas III (879–882) • Karlomanas II (879–884) • Karolis III Storasis (885–888) • Karolis III Naivusis (898–922) • Liudvikas IV Užjūrietis (936–954) • Lotaras Prancūzas (954–986) • Liudvikas V Tingusis (986–987) Robertinai (888–898, 922–923) Edas I (888–898) • Robertas I (922–923) Bosonidai (923–936) Rudolfas (923–936) Kapetingai (987–1328) Hugas Kapetas (987–996) • Robertas II Pamaldusis (996–1031) • Henrikas I Prancūzas (1031–1060) • Pilypas I Prancūzas (1060–1108) • Liudvikas VI Storasis (1108–1137) • Liudvikas VII Jaunesnysis (1137–1180) • Pilypas II Augustas (1180–1223) • Liudvikas VIII Liūtas (1223–1226) • Liudvikas IX Šventasis (1226–1270) • Pilypas III Narsusis (1270–1285) • Pilypas IV Gražusis (1285–1314) • Liudvikas X Vaidingasis (1314–1316) • Jonas I Pomirtinis (1316) • Pilypas V Ilgasis (1316–1322) • Karolis IV Gražusis (1322–1328) Valua (1328–1589) Pilypas VI Valua (1328–1350) • Jonas II Gerasis (1350–1364) • Karolis V Išmintingasis (1364–1380) • Karolis VI Mylimasis (1380–1422) • Karolis VII Nugalėtojas (1422–1461) • Liudvikas XI Atsargusis (1461–1483) • Karolis VIII Maloningasis (1483–1498) Liudvikas XII (1498–1515) • Pranciškus I (1515–1547) • Henrikas II (1547–1559) • Pranciškus II (1559–1560) • Karolis IX Maksimilijonas (1560–1574) • Henrikas Valua (1574–1589) Burbonai (1589–1792) Henrikas IV Burbonas (1589–1610) • Liudvikas XIII Teisingasis (1610–1643) • Liudvikas XIV Didysis (1643–1715) • Liudvikas XV Mylimasis (1715–1774) • Liudvikas XVI (1774–1792) • Liudvikas XVII (1792–1795) Pirmoji Imperija Bonapartai (1804–1814, 1815) Napoleonas Bonapartas (1804–1814, 1815) • Napoleonas II (1815) Burbonai (1814, 1815–1830) Liudvikas XVIII (1814–1815, 1815–1824) • Karolis X (1824–1830) • Liudvikas XIX (1830) Orleaniečiai (1830–1848) Liudvikas Pilypas (1830–1848) Antroji Imperija Bonapartai (1852–1870) Napoleonas III (1852–1870)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.