Infrastructure tools to support an effective radiation oncology learning health system

Venesuela (isp. Venezuela), oficialiai Venesuelos Bolivaro Respublika (isp. República Bolivariana de Venezuela) – valstybė Pietų Amerikos šiaurinėje pakrantėje. Ribojasi su Gajana rytuose, Brazilija pietuose, Kolumbija vakaruose, Karibų jūra bei Atlanto vandenynu šiaurėje. Venesuela pasižymi didele gamtine įvairove, yra vertinama kaip viena iš didžiausią biologinę įvairovę turinčių šalių pasaulyje.

Venesuela buvo kolonizuota Ispanijos 1522 m., beveik po trijų šimtų metų (1821 m.) paskelbė nepriklausomybę. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, tapo demokratine respublika, tačiau neišvengė politinių krizių. Nuo 1998 iki 2013 m. šalies prezidento pareigas ėjo Hugas Čavesas, pradėjęs Bolivaro revoliucija vadinamą socialinį judėjimą, kuriuo buvo siekiama didinti šalies ekonominę nepriklausomybę, mažinti socialinę nelygybę ir panaikinti korupciją.

XX a. šalyje atradus naftą, Venesuela tapo viena iš didžiųjų jos eksportuotojų, iš šio išteklio gaunamos pajamos sudaro apie penktadalį BVP. OPEC skaičiavimais, Venesuelos naftos rezervai siekia 300 mlrd. barelių ir yra didžiausi pasaulyje.^[3] Kitos svarbios ūkio šakos yra gamyba (plieno, aliuminio, tekstilės) bei žemės ūkis.

Pagrindinis straipsnis – Venesuelos istorija.

Ilgos ir sunkios kelionės išvarginta ispanų ekspedicija, 1499 m. priplaukusi prie dabartinės Venesuelos krantų, ramioje įlankoje iš tolo pamatė ant aukštų polių pastatytą mažą kaimelį. Kažkoks jūreivis šūktelėjo, kad tai mažutė Venecija (isp. Venezuela). Taip europiečiai pavadino kaimelį, kurio pavadinimas pamažu plito, „mažoji Venecija“ apėmė vis didesnį ir didesnį plotą, o XIX a. čia suformavus valstybę, jai buvo duotas Venesuelos vardas.

Iki Kristupui Kolumbui atrandant Amerikos kontinentą, dabartinės Venesuelos teritorijoje gyveno daugybė įvairių indėnų genčių, tarp kurių svarbiausios buvo karibai ir aravakai. XVI a. prasidėjus ispanų kolonizacijai, indėnų skaičius sumažėjo dėl europiečių atneštų ligų ir indėnų naikinimo žemėse, kuriose buvo Europoje vertinamų išteklių. Indėnų vadai bandė priešintis ispanų įsiveržimams, tačiau nesėkmingai.

1498 m. per savo trečiąją kelionę Venesuelos rytinę pakrantę pasiekė Kristupas Kolumbas, kuris išsilaipino Orinoko žiotyse. Pirmą nuolatinę ispanų gyvenvietę dabartinėje Venesueloje ir visoje Pietų Amerikoje – Naująjį Toledą (dabar – Kumana) – 1515 m. įkūrė pranciškonų vienuoliai. Apie 1528 m. Venesueloje pradėtas naudoti juodaodžių vergų darbas. Trumpai, 1528–1546 m., Mažoji Venecija priklausė vokiečiams. XVI-XVII a. Venesuela buvo palyginti nereikšminga Ispanijos kolonija, naujakurių gyvenvietės kūrėsi ir augo daugiausiai pakrančių regionuose.

XIX a. pradžioje Venesueloje gyvenę ispanų kolonistų palikuonys save suvokė jau kaip atskirą nuo ispanų visuomenę. Pasinaudodami Napoleono įsiveržimu į Ispaniją 1810 m., tų metų balandį Karakase susirinkę Venesuelos kreolų elito atstovai įvykdė revoliucinį perversmą ir 1811 m. liepą paskelbė apie šalies nepriklausomybę. Tų metų pavasarį prasidėjo Pirmasis nepriklausomybės karas, kurio metu žuvo iki pusės baltųjų Venesuelos gyventojų. Visiškai nepriklausoma Venesuela tapo 1830 m. sausį, atsiskyrusi nuo Didžiosios Kolumbijos.

XIX a. Venesuelos gyvenimas pasižymėjo ypatingu politiniu nestabilumu. Karinės diktatūros keitė viena kitą, šalį vargino valstybės perversmai ir pilietiniai karai.

XX a. pirmoje pusėje Venesuela buvo valdoma autoritarinių režimų, kurie nedaug kuo tesiskyrė nuo XIX a. karinių diktatūrų. Iš esmės demokratine valstybe, tiesa, nuolat krečiama korupcijos skandalų, Venesuela tapo tik 1959 m.

Svarbus šalies ekonominio ir socialinio gyvenimo lūžis įvyko netrukus po Pirmojo pasaulinio karo, kai žemės ūkio produktų gamybą Venesuelos ekonomikoje nustelbė naftos verslas. Iki intensyvios pramoninės eksportui skirtos naftos gavybos pradžios 96 % šalies ekonomikos sudarė kavos ir kakavos auginimas.

1989 m. šalį sukrėtė masinių demonstracijų bei riaušių banga, – tuomet šalies sostinėje ir kai kuriuose gretimuose miestuose vykusių Karakaso neramumų (isp. Caracazo) metu žuvo keli tūkstančiai civilių. Masinės demonstracijos buvo dalies venesueliečių atsakas į krizę, kurią sukėlė prezidento Karloso Andreso Pereso inicijuota „laisvosios prekybos“ politika.

1998 m. prezidento rinkimus Venesueloje laimėjo bolivarianistinio judėjimo lyderis, pasaulyje itin kontroversiškai vertinamas Hugo Čavesas, prezidento postą išlaikęs iki 2013 m.

Pagrindinis straipsnis – Venesuelos politinė sistema.

Venesuela yra prezidentinė federacinė respublika. Jos politinė sistema remiasi 1999 m. priimta Konstitucija. Valdžia padalinta į vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisminę.^[4]

Prezidentas yra šalies ir vyriausybės vadovas bei vyriausiasis kariuomenės vadas. Jis renkamas visuotiniu balsavimu šešeriems metams. Po 2009 m. priimtų Konstitucijos pataisų, kadencijų skaičius yra neribojamas.^[5] Prezidentas turi galią formuoti vyriausybę, skirti viceprezidentą ir ministrus, tvirtinti įstatymus arba juos grąžinti parlamentui.

Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso vienerių rūmų 165 vietų Nacionaliniam Susirinkimui (Asamblea Nacional). Jo nariai renkami visuotiniu balsavimu penkeriems metams, kadencijų skaičius neribojamas. 2010–2015 m. kadencijos metu daugumą parlamente turi Venesuelos jungtinė socialistų partija.

Pagrindiniai straipsniai – Venesuelos užsienio politika ir Lietuvos ir Venesuelos santykiai.

Didžiąją XX a. dalį Venesuela palaikė draugiškus santykius su dauguma Lotynų Amerikos ir Vakarų šalių. Santykiai tarp Venesuelos ir Jungtinių Valstijų vyriausybės pašlijo 2002 m., kai po taisa metais Venesueloje įvykdyto perversmo JAV vyriausybė pripažino laikinai prezidento pareigas einantį Pedrą Karmoną. Atitinkamai sustiprėjo ryšiai su įvairiomis Lotynų Amerikos ir Artimųjų Rytų šalimis, kurios taip pat neturi gerų santykių su JAV, pavyzdžiui, Palestina, kurios užsienio reikalų ministras 2015 m. Venesuela pavadino jo šalies „svarbiausia sąjungininke“.^[6]

Venesuela savo įtaką siekia plėsti ir esamąją pasaulio tvarką kvestionuoti per tokias iniciatyvas, kaip Bolivaro alternatyvos Amerikai steigimas ir Lotynų Amerikos televizijos kanalo „teleSUR“ steigimas ir transliavimas. Venesuela yra viena iš nedaugelio JTO šalių narių, pripažinusių Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę. Venesuela turi neišspręstų teritorinių ginčų su Gajana, Kolumbija ir Dominika. Po ginčytinų 2019 m. prezidento rinkimų, dalis šalių (daugiausiai Vakarų šalys) Venesuelos vadovu pripažįsta Nikolo Maduro priešininką Chuaną Gaido, kai tuo tarpu ne Vakarų šalys Venesuelos vadovu tebelaiko Nikolą Maduro, de facto šalies lyderį.

Lietuvos santykiai su Venesuela užmegzti dar tarpukariu. Lietuvą okupavus SSRS, Venesuela nepripažino Lietuvos aneksijos. Nors diplomatinių ar konsulinių santykių tarp šalių nebuvo, Venesuela be jokių problemų ar klausimų išduodavo vizas Lietuvos diplomatams ir po 1940 m.^[7] Vengė aktyvesnių aneksijos nepripažinimo išraiškos formų, tačiau siųsdavo savo diplomatinius atstovus į Baltijos valstybių diplomatinius priėmimus.^[8] 1947–1949 m. Venesueloje buvo įsikūrę apie 2000 lietuvių, perkeltų iš karo pabėgėlių stovyklų Vakarų Europoje.^[9] Diplomatiniai santykiai atkurti 1992 m. vasario 10 d. 1992–1999 m. Karakase veikė Lietuvos ambasada. Venesuelą Lietuvai yra akreditavusi ambasadą Norvegijoje. Šiuo metu Marakaibe veikia Lietuvos garbės generalinis konsulatas.

Pagrindinis straipsnis – Venesuelos karinės pajėgos.

Venesuelos karinės pajėgos vadinamos Nacionalinėmis Bolivaro karinėmis pajėgomis. Pavaldžios ginkluotujų pajėgų vadui prezidentui ir gynybos ministrui. Be armijos, karinio laivyno ir oro pajėgų Venesueloje taip pat yra nacionalinė gvardija ir daugiausiai vidaus saugumą prižiūrinti milicija. Pagrindinis karinių pajėgų tikslas - ginti Venesuelos teritoriją nuo išorės atakų, kovoti su narkotikų prekeiviais, vykdyti paieškas, padėti civiliams stichinės nelaimės atveju ir kitos su vidaus saugumu susijusios užduotys. 2018 m. duomenimis, šalyje buvo 123 000 aktyviojo rezervo ir 8000 rezervo karių. Venesuela šalies gynybai skiria 0,37 % BVP.

Pagrindinis straipsnis – Venesuelos valstijos.

Venesuela suskirstyta į 23 valstijas (isp. estado), sostinės apygardą (Distrito Capital) su Karakasu ir federalines valdas (Dependencias Federales). Valstijos, apygarda ir federalinės valdos savo ruožtu toliau skirstomos į 335 savivaldybes, o šios — į daugiau nei 1000 parapijų.

Žemiau pateiktos valstijos ir teritorijos su jų sostinėmis:

• Priklausomos teritorijos (Dependencias Federales);
• Venesuelos sostinės apygarda (Distrito Federal) – Karakasas.

Pagrindinis straipsnis – Venesuelos geografija.

Venesuela įsikūrusi Pietų Amerikos šiaurėje, Karibų jūros ir Atlanto vandenyno pakrantėje. Kranto linijos ilgis ~2800 km. Linija vingiuota, gausų įlankų (Venesuelos), pusiasalių (Guachiros, Parijos, Paraguanos). Vakarinėje pakrantėje įsiterpia lagūninis Marakaibo ežeras. Šaliai priklauso keletas nedidelių salų Karibų jūroje (Margarita, Las Aveso salynas, Blankilija, La Tortuga, Los Rokesas ir kt.).

Šalyje yra pagrindinės trys geografinės zonos: Andai, Orinoko žemuma ir Gvianos plokščiakalnis. Venesueloje yra palyginti neaukštas Andų kalnų grandinės šiaurinis pakraštys. Viršūnės neaukštos, vulkanizmas nebevyksta. Anduose yra aukščiausia šalies vieta – Bolivaro viršukalnė (4981 m). Andai driekiasi šiauriniu šalies pakraščiu, iki pat Orinoko deltos. Toliau į pietus driekiasi Orinoko žemuma, vadinama Los Llanos. Už Orinoko upės iškyla senovinis Gvianos plokščiakalnis (aukštis iki 3014 m, Neblina) su aukštais izoliuotais stalkalniais tepui.

Beveik visos didesnės šalies upės priklauso Orinoko upės, tekančios šalies centrine dalimi, baseinui (Apūrė, Arauka, Karoni, Meta, Kaura). Rytinis šalies pakraštys priklauso Esekvibo baseinui (svarbiausia upė – Kujunis), pietinis – Amazonės baseinui (Kasikjarė), šiaurėje – Karibų jūros baseinui. Gvianos plokščiakalnio upėse gausu krioklių, tarp jų ir aukščiausias pasaulyje Anchelio krioklys. Šalies šiaurėje yra nemažas Valensijos ežeras, o Karoni slėnyje sudarytas didelis Guri tvenkinys.

Venesuela pasižymi labai didele gamtine įvairove, endeminių gyvūnų ir augalų rūšių gausa. Iš viso šalyje aptinkama virš 16 500 augalų, 327 žinduolių, 1348 paukščių, 567 varliagyvių ir roplių, 1855 žuvų rūšis.^[10]

Venesuela skirstoma į 10 gamtinių regionų. Pakrantėje, Orinoko deltoje veši mangrovių sąžalynai, toliau link žemyno – kietalapių augalų krūmynai. Orinoko žemumoje plyti savanų plotai, toliau pietuose – Amazonijos džiunglės. Gvianos plokščiakalnyje, Andų šlaituose – rūko miškai, aukštikalnėse – paramai (milžiniškų sukulentų plotai).

Miškai šalyje užima 52 % teritorijos, tačiau jų nykimas yra vienas sparčiausių Pietų Amerikoje (lyginant su 1990 m., jų plotai iki 2010 m. sumažėjo 11 %).^[11] Pagrindinės to priežastys yra medienos gavyba, kalnakasyba, kelių plėtra, naftos išgavimas.^[12]

Iš viso šalyje yra 43 nacionaliniai parkai, kelios dešimtys kito tipo saugomų teritorijų.^[13] Kanaimos nacionalinis parkas yra įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą.

Venesuela patenka į subekvatorinę klimato juostą, šalyje vyrauja tropinis klimatas. Lygumose orai būna drėgni ir karšti, vidutinė mėnesio temperatūra svyruoja tarp 25-29 °C, kritulių nuo 280 mm šiaurės vakaruose iki 2000-3000 mm Orinoko aukštupyje ir Meridos Kordiljeros šiauriniame šlaite. Andų aukštikalnėse vėsiau (9-25 °C), pasitaiko sniego. Sausesnis periodas trunka nuo lapkričio iki balandžio.

Karakaso klimatas
Mėnuo	Sau	Vas	Kov	Bal	Geg	Bir	Lie	Rgp	Rgs	Spa	Lap	Gru	Metinis
Vid. temperatūra °C	19,5	19,5	21	22	22	22	22	22	22	22	21	20	21,1
Krituliai mm	22	15	10	32	95	106	97	112	94	122	86	44	835
Duomenys: Venesuelos klimatas, Karakasas[14] 2012 08 02

Pagrindinis straipsnis – Venesuelos ekonomika.

XX a. Venesuela buvo viena didžiausių ekonomikų Pietų Amerikoje, o tarp šeštojo ir aštuntojo dešimtmečio pradžios garsėjo aukščiausiu pragyvenimo lygiu Lotynų Amerikoje. Dabar Venesuela yra aštunta pagal dydį ekonomika (pagal BVP (PPP)) Pietų Amerikoje po Brazilijos, Meksikos, Argentinos, Kolumbijos, Čilės, Peru ir Ekvadoro. Pagrindinė ūkio šaka yra naftos gavyba, jos perdirbimas eksportui bei vidaus vartojimui. Pagrindiniai prekybos partneriai: Jungtinės Amerikos Valstijos, Kolumbija, Nyderlandai, Meksika, Ekvadoras, Brazilija.

Venesuelos ekonomikos būklė ėmė stipriai blogėti po 2013 m.^[15] 2015 m. infliacija šalyje pasiekė 100% – tuo metu aukščiausią infliacijos rodiklį šalies istorijoje.^[16] Nepaisant to, infliacija šalyje iki 2020 m. tik kilo, kol pasiekė apie 1800%-5000%. 2022 m. šalies ekonomikai po gan ilgo laiko prognozuojamas 1,5% augimas.

Venesuela įplaukų į biudžetą gauna ir iš turizmo, kurio mastai smarkiai sumažėjo po 2013 m. dėl šalies prastos ekonominės situacijos. Tradiciškai populiariausi gamtiniai objektai - Margaritos sala, garsėjanti tiek paplūdimiais ir laukine gamta, tiek architektūra, Los Rokeso salynas, tik dukart už Lietuvą plotu mažesnis į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktas Kanaimos nacionalinis parkas^[17] ir Meridos valstija,^[18] garsėjanti Andų kalnais ir vaizdingomis panoramomis.

Pagrindinis straipsnis – Venesuelos demografija.

Pagrindinis straipsnis – Venesueliečiai.

Venesuelos gyventojų surašymai nepateikia duomenų apie etninę sudėtį, todėl galimi tik apytiksliai apskaičiavimai. Apie 70 % gyventojų yra metisai ir apie 20 % yra nemaišyti baltieji, daugiausiai ispanų, italų, portugalų ir vokiečių palikuonys. Tik apie 5 % Venesuelos populiacijos sudaro vietiniai.^[19] Valstybinė kalba yra ispanų, bet šalyje dar kalbama 31 vietine kalba, tarp jų gvachiro (Guajiro), pemono (Pemón), varao (Warao) ir kitos.

Maždaug 85 % Venesuelos populiacijos gyvena šiaurinėje šalies dalyje esančiose miestų teritorijose. 73 % gyvena mažesniu nei 100 km atstumu nuo pakrantės^[20]. Nors didžioji Venesuelos ploto dalis yra į pietus nuo Orinoko upės, ten gyvena tik 5 % populiacijos.

Pasiskirstymas pagal religiją remiantis 2011 m. atlikta apklausa^[21]:

• Krikščionys - 88%
  • Romos katalikai – 71 %
  • protestantai (daugiausiai evangelikai) – 17 %
• netikintys – 8 %.
  • ateistai – 2 %.
  • agnostikai ir nesidominys religija - 6 %
• kita - 3 %
  • Santerija - 1 %

Vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo (2009 m. apskaičiavimai): 73,61 metų (70,54 vyrams, 76,83 moterims).

Vyresnių nei 15 m. žmonių raštingumas (2001 m. apsk.): 93 % (93,3 % vyrams 92,7 % moterims)

Gyventojų amžiaus struktūra (2009 m. apsk.):

• 0-14 metų: 30,5 % (4 157 194 berniukų ir 4 022 595 mergaičių)
• 15-64 metų: 64,3 % (8 480 872 vyrų ir 8 754 620 moterų)
• virš 65 metų: 5,2 % (620 657 vyrų ir 778 905 moterų)^[22]

Didžiausi miestai (2005 m. apskaičiavimai):

1. Karakasas (Caracas) – 3 276 000 gyventojų
2. Marakaibas (Maracaibo) – 2 063 670
3. Valensija (Valencia) – 1 385 202
4. Barkisimetas (Barquisimeto) – 960 000
5. Marakajus (Maracay) – 850 000
6. Siudad Guajana (Ciudad Guayna) – 746 606
7. Barselona (Barselona) – 424 819
8. Maturinas (Maturín) – 410 967

Pagrindinis straipsnis – Venesuelos kultūra.

Kaip ir daugelio kitų Lotynų Amerikos šalių, Venesuelos kultūrą suformavo ispanų, vieninių indėnų kultūrų ir (nedidele dalimi) imigrantų iš Afrikos kultūrų samplaika.

Kolonijiniais laikais Venesueloje buvo būdinga barokinė architektūra, kurios išskirtiniu pavyzdžiu laikomas į pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Santa Ana de Koro miestas. Vėliau susiformavo modernioji architektūra ir skulptūra, kurios pavyzdžių gausu Karakaso miesto universiteto centriniuose rūmuose (architektas Carlos Raúl Villanueva). Žymiausiais šalies dailininkais laikomi Arturo Michelena, Cristóbal Rojas, Armando Reverón, pasaulyje žinomi kinetinio meno meistrai Jesús Rafael Soto ir Carlos Cruz-Diez. Žymesni Venesuelos literatūros atstovai yra Rómulo Gallegos, Andrés Bello, Teresa de la Parra, Miguel Otero Silva, Mariano Picón Salas ir kt. Venesueloje populiarūs ir kitose Lotynų Amerikos šalyse paplitę muzikiniai stiliai – salsa, merengė, latina pop, regetonas, rokas. Yra susidarę keletas vietinių liaudies muzikos stilių – gaita zuliana, joropo. Šalyje taip pat plačiai išvystyta klasikinė muzika, o visame pasaulyje garsus yra venesueliečių dirigentas Gustavo Dudamel su savo vadovaujamu Simono Bolivaro simfoniniu orkestru.

Priešingai nei daugelyje kitų Lotynų Amerikos šalių, Venesueloje populiariausia sporto šaka yra ne futbolas, o beisbolas. Šalies beisbolo rinktinė yra viena stipriausių pasaulyje ir yra laimėjusi medalių pasaulio čempionatuose. Futbolas yra antra pagal populiarumą sporto šaka. Venesuelos vyrų futbolo rinktinė vienintelė iš CONMEBOL narių nėra dalyvavusi pasaulio čempionate. Tačiau pastaruoju laikotarpiu rinktinės rezultatai vis gerėja. Taip pat populiarinamas krepšinis. Šalis turi pajėgių sportininkų ir kitose sporto šakose: Formulėje-1 (Pastor Maldonado), fechtavimesi (Rubén Limardo), dviračių treko varžybose ir kt.

Venesuela žymi ir dėl sėkmingų pasirodymų moterų grožio konkursuose – šalies atstovės ne kartą laimėjo „Mis Pasaulis“, „Mis Visata“, „Mis Žemė“ konkursus.

• Venesuelos ryšiai
• Venesuelos transportas
• Venesuelos šventės

• Oficiali Venesuelos Vyriausybės svetainė Archyvuota kopija 2023-06-04 iš Wayback Machine projekto. (ispanų k.)

• Venesuelos fizinis žemėlapis
• Venesuelos administracinis-politinis žemėlapis
• Venesuela per maps.google.com žemėlapį
• Venesuelos laikas
• Venesuelos orai

Šalių sąrašas | Amerika Šiaurės Amerika JAV | Kanada | Meksika Kiti politiniai vienetai: Bermudų salos | Grenlandija | Sen Pjeras ir Mikelonas Centrinė Amerika Belizas | Gvatemala | Hondūras | Kosta Rika | Nikaragva | Panama | Salvadoras Karibų jūros regionas Antigva ir Barbuda | Bahamos | Barbadosas | Dominika | Dominikos Respublika | Grenada | Haitis | Jamaika | Kuba | Sent Kitsas ir Nevis | Sent Lusija | Sent Vinsentas ir Grenadinai | Trinidadas ir Tobagas Kiti politiniai vienetai: Angilija | Aruba | Britanijos Mergelių salos | Gvadelupa | JAV Mergelių salos | Kaimanų salos | Karibų Nyderlandai | Kiurasao | Martinika | Montseratas | Puerto Rikas | Sen Martenas | Sint Martenas | Terkso ir Kaikoso salos Pietų Amerika Argentina | Bolivija | Brazilija | Čilė | Ekvadoras | Gajana | Kolumbija | Paragvajus | Peru | Surinamas | Urugvajus | Venesuela Kiti politiniai vienetai: Folklando (Malvinų) Salos | Prancūzijos Gviana | Pietų Džordžija ir Pietų Sandvičo salos